Pirmiausia, nuo pat jaunojo solisto kelio pradžios likimas viską sudėliojo taip, kad į užsienį jis išvyko jau studijuodamas ir tuoj pat pajuto, jog tai – jo kelias. Studijos Vokietijoje ir staigiai išmokta tenykštė kalba, Londonas, Kardifas, meistriškumo kursai Italijoje ir stažuotė Londono Nacionalinėje operos studijoje. Daugybė sutiktų dėstytojų ir kolegų sėkmingai įtraukė jaunąjį baritoną į savo terpę.
„Studijos užsienyje, visų pirma, išmokė labai greitai mokytis, būti labiau atsakingam bei reikliam sau. Taip pat, neišvengiamai, turi atsisakyti familiarumo, prie kurio esame įpratę Lietuvoje, kur dažnai kolegos, režisieriai ir dirigentai yra bičiuliai nuo studijų laikų. Tai verčia pasitempti. O vienas svarbiausių dalykų, parsivežtų kartu su įgūdžiais ir žiniomis, dirbant su pasaulinio lygio profesionalais – didžiulė pagarba savo profesijai“, – pranešime spaudai sakė R. Kudriašovas.
Kalbant apie profesionalus, šilčiausių žodžių Romanas negaili vienai didžiausių šiandienos operos žvaigždžių – Brynui Terfeliui, su kuriuo jam teko dirbti „Toskos“ pastatymuose Abu Dabio, Llangolleno festivaliuose, Velso Nacionalinėje operoje ir Liverpulio filharmonijoje.
„Jo dainavimu žavėjausi nuo studijų laikų, vėliau susižavėjau ir labai atvira bei šilta asmenybe, tvirta ir man suprantama darbo etika. Žmogus, ne vieną dešimtmetį būdamas vienu žymiausių baritonų operos pasaulyje, į kiekvieną repeticiją ateina labai rimtai pasiruošęs.
Brynas visada šimtu procentų save investuoja repeticijose, nesuserga jokiomis žvaigždžių ligomis. Iš tiesų, džiaugiuosi darbais su tikrai puikiais ir garsiais dainininkais, ir labiausiai juose žavi būtent nepriekaištinga darbo etika, darbas „pilna koja“ kiekvienoje repeticijoje.
Žinoma, žavi ir jų dainavimas, vaidyba, interpretacija, tačiau puikiai matau, kad visa tai jiems nenukrito iš dangaus. Tik nuolat dirbant šimtu procentu, pasiekiami rezultatai, kuriais žavisi ir publika, ir kolegos scenoje. Taip dirbu ir pats“, – pasakoja baritonas.
Tad kokie darbai ir teatrai per paskutiniuosius metus papildė Romano biografiją ir tapo svarbiausiais jam pačiam?
„Praėjusį rudenį pirmą kartą dirbau Londono Covent Garden – Karališkajame operos teatre. Šio kontrakto be galo laukiau ir laikau jį didžiuliu pasiekimu. Tai buvo B. Britteno „Mirtis Venecijoje“, genialaus rež. Sero Davido McVicario pastatymas. Spektakliuose nedainavau, buvau pasamdytas kaip atsarginės dainininkų sudėties solistas, tačiau dalyvavau visame pastatymo procese, repetavau ir mačiau užgimstant visą spektaklį.
Taip pat didžiuojuosi praėjusią vasarą dainavęs Glyndebourne‘o festivalyje, J. Massenet operoje „Pelenė“. „Ceremonijų meistro“ vaidmenį vasaros festivalyje pakartoti buvau pakviestas po sėkmingų spektaklių 2018 m. rudens Glyndebourne‘o ture po Jungtinę Karalystę. Iš viso šį vaidmenį jau esu dainavęs daugiau nei 30 spektaklių. Greitu metu pasirodys ir šio pastatymo DVD – man jau antrasis iš Glyndebourne‘o festivalio.
Ir, žinoma, be galo svarbus man buvo debiutas su VCO „Toskoje“, taip pat tapęs mano debiutu sostinės operos scenoje. Iš tiesų, nuolat pasirodau užsienyje, todėl esu be galo dėkingas VCO už galimybę pasirodyti namuose“, – teigia vyras.
Paklaustas, ar būdamas dar toks jaunas solistas jau rūpinasi asmeninio ir profesinio gyvenimų suderinimu, Romanas atskleidė savo jautrią ir brandžią pusę.
„Šiandien, kaip ir visuomet, mano prioritetai yra sėkminga karjera, kuria gali džiaugtis laimingoje šeimoje. Sutinku, kad dažnai dainininkams būna sunku išlaviruoti tarp darbo ir šeimos, esu girdėjęs apie sutuoktinių nusistatytas taisykles – tris ar keturias savaites kaip ilgiausią nesimatymo laikotarpį, tačiau viskas priklauso nuo aplinkybių. Esu laimingai susižadėjęs ir labai džiaugiuosi, kad dažnai į mano operų pastatymus ar koncertus galime keliauti drauge, susikurti laikinus namus kitoje šalyje“, – prisipažįsta operos solistas.
Šiuo metu ta šalis – Ispanija. Mūsų pokalbio metu Romanas kaip tik ruošėsi Frederiko vaidmeniui „Lakmės“ premjeroje Valjadolido mieste ir atviravo, jog labiausiai laukia sėkmingo pasirodymo ir kiek atsipūsti iki laukiančių VCO spektaklių.
Beje, tai bus pirmosios solisto „Pikų damos“, todėl pasiruošimas artėjantiems spektakliams – vėl sudėtingesnis ir kitoks.
„Visgi turiu pripažinti, kad Čaikovskio muziką intuityviai perprantu daug greičiau ir giliau – greičiausiai dėl to, kad mano antra gimtoji kalba yra rusų. Iškart jaučiu žodžių atspalvius ir gilesnes potekstes.
Čaikovskis savo muzikos harmonijomis neįtikėtinai puikiai nuspalvina kiekvieną frazę ir sakinį. Nors mano „draugystė“ su Čaikovskiu tik prasidės VCO dėka, tikiu, kad ji bus ilga ir vaisinga.
Na, o operos pasaulis, kuriame didžiulės galimybės gali atsiverti kad ir už minutės gavus nuostabų pasiūlymą el. paštu, ar lygiai taip pat netikėtai dingti, mane išmokė, kad pagrindinis dalykas, vardan kurio reikia daugiausiai dirbti – esi tu pats ir tavo įgūdžiai“, – įžvelgia vyras.