Pagrindinių Lietuvos kino distributorių bei video filmų ir TV peržiūrų platformų (VoD) teises ginanti Intelektinės nuosavybės centras (INAC) dalijasi patirtimi ir siūlo stiprinti gynimą ne tik šalinant kūrinius, bet ir inicijuojant ieškinius pažeidėjams, rašoma pranešime spaudai.
Vos per plauką nuo labai didelio nusivylimo – būtent taip galima apibūdinti lietuviško filmo „Izaokas“ kelią į Lietuvos kino teatrus. Likus nedaug iki premjeros meninis šedevras buvo patekęs į nelegalų rankas. Nors filmas ir nuvilnijo per įvairius nelegalų turinį platinančius rusų tinklalapius, intelektinės nuosavybės apsaugos centro (INAC) pastangomis katastrofos išvengta. Kaip užkirsti kelią filmų brakonieriams ir kokias pasekmes tokie jų veiksmai turi kūrėjams?
INAC pastebi, kad dar iki pirmosios premjeros filmai gana dažnai patenka į piratų rankas ir sukelia nemažus nuostolius – tiek finansinius, tiek psichologinius. Anot centro vadovo Vyto Simanavičiaus, visiškai išnarplioti piratinį voratinklį trukdo nenuspėjamas ir nekontroliuojamas žmogiškasis faktorius.
„Žinant dabartinį internetinių piratų technologinį išsilavinimą visiškai užtikrinti, kad iki filmo premjeros jis niekur nenutekės – misija neįmanoma. Kad ir kaip besistengtume, čia sužaidžia, deja nekontroliuojamas, bet be galo svarbus žmogiškasis faktorius. Niekada negali nuspėti, kokie yra žmonių motyvai – kas yra patikimas, o kas nori tiesiog pasipelnyti. Iki galo neaišku kaip, bet po kino festivalio Rusijoje filmas „Izaokas“ atsidūrė piratų rankose“, – sako V. Simanavičius.
Incidentas įvyko likus vos dviem savaitėms iki išankstinės premjeros Lietuvoje. Išanalizavus situaciją paaiškėjo, kad filmas „Izaokas“, po festivalio, akimirksniu spėjo pasirodyti dešimtyse rusiškų tinklalapių. Visgi greitas reagavimas ir sprendimų priėmimas leido išvengti katastrofos – premjeros Lietuvoje dieną piratiniai tinklalapiai buvo išvalyti.
„Pirmasis mūsų žingsnis buvo išvalyti Google paieškos sistemą. Google į viską reaguoja labai greitai ir akimirksniu valo savo bazes, siekdami kuo kokybiškiau kovoti su piratais, todėl šis metodas – vienas veiksmingiausių. Išvalę paieškas, kreipėmės į piratinių tinklalapių valdytojus ir reikalavome filmą pašalinti. Taip apvalėme rinką ir išankstinės premjeros dieną „Izaoko“ paieškos sistemose ir nelegaliuose tinklalapiuose surasti jau nebebuvo galima“, – pasakoja V. Simanavičius.
Anot jo, tokie atvejai – dažni pasaulyje, smogianti kūrėjams, kurie į meninį vyksmą įdedą visą širdį ir pinigus. Dėl piratinių vagysčių dingsta motyvacija kurti, atsiranda emocinių barjerų, galiausia, netenkama daug pinigų. Piratavimo problemą visame pasaulyje įžvelgiantis „Izaokas“ filmo prodiuseris S. Baltakis su nuoskauda prisimena šią filmo vagystę ir pabrėžia, kad internetiniai piratai –savigarbos neturintys vagys.
„Tokios istorijos tikrai stipriai kenkia kūrėjams – jos demotyvuoja, griauna kūrybinį procesą. Piratavimas visiškai prilygsta vagystėms. Pamačius, kad filmas yra nutekintas, buvo labai pikta, apėmė neviltis, nes žinojau, kad kūrėme iš privačių santaupų, vis dar esame skolingi investuotojams apie 300 tūkst. eurų. Įsivaizduokite, iš jūsų vagia, o tu negauni nei pinigų, nei gali mąstyti apie ateities projektus, nes dar šis filmas savo nėra „atidirbęs“. Toks momentas – tarsi rankų nukirtimas tiek režisieriui, tiek prodiuseriui. Gyventi skolose dėl to, kad aplinkui žmonės vagia tikrai ne pats maloniausias jausmas“, – skaudžią patirtį prisimena S. Baltakis.
Tuo metu V. Simanavičius akcentuoja, kad piratiniuose tinklalapiuose platinamos filmų kopijos yra žymiai prastesnės kokybės, todėl kenkia tolimesnei kūrinio sėkmei. „Jei filmas yra meninis, tai ypač svarbus yra garso takelis, įvairūs efektai. Žiūrint per kompiuterį, piratiniame tinklalapyje, dažniausiai tos kokybės pajusti nepavyksta ir tada žmonės socialiniuose tinkluose dalijasi nusiskundimais, peikia filmą. Taip gali būti sugadinta ne tik filmo premjera, bet ir visas produktas“, – kalba INAC vadovas.
Visgi pasitaiko ir tokių atvejų, kai filmai būna išplatinami po premjeros. Jei prodiuseris yra užsisakęs monitoringo paslaugas, tai kūrinys dažniausiai yra apginamas. Jeigu tokių paslaugų nėra – filmas gali būti pasmerktas nesėkmei, o kūrėjas – apmąstymams, kodėl susidomėjimas filmu kino teatruose toks mažas. Pasak V. Simanavičiaus, autoriai turėtų atkreipti dėmesį ir į socialinius tinklus, kuriuose nuolatos dalinamasi piratinėmis nuorodomis.
„Izaoko“ pavyzdys nėra vienintelis. Prieš pasaulinę filmo „Hju Glaso legenda“ su Leonardo DiCaprio premjerą kūrinys buvo išplitęs daugybėje piratinių tinklalapių. Per keletą savaičių išvalėme Google paiešką ir galiausia šio filmo premjera ne tik atpirko išlaidas, bet ir uždirbo pelną kino teatrams. Animacinio filmuko „Ponas Kūdikis 2“ premjera Lietuvoje vyko kiek vėliau nei visame pasaulyje, todėl kūrinys buvo nutekintas piratų. Kai pradėjome ginti šį filmuką, „Youtube“ platformoje jis jau buvo sukaupęs per 4 milijonus peržiūrų“, – patirtimis dalinasi V. Simanavičius.
Anot filmų kūrėjo S. Baltakio, šią problemą visiškai išspręsti turbūt neįmanoma, nes piratavimo procesą lemia žmonės, kurių veiksmai nenuspėjami. „Izaoko“ prodiuseris pabrėžia – jeigu žmogus turės progą vogti, tai ir vogs, kad ir kaip bebūtų gaila.
„Vagys yra blogai. Vogti yra blogai. Tegul tokie žmonės ramiai nemiega. Daugybė asmenų vis dar nesupranta, kad intelektinės nuosavybės vagystės yra lygiai tokios pat, kaip ir apčiuopiamų daiktų vagystės. Gaila, kad nelegaliai platindami filmus žmonės net nesupranta, jog vykdo vagystę. Mano nuomone, piratavimas internete dar ilgai klestės – jeigu žmogui yra galimybė pavogti, tai jis ir pavogs. Manau, kad pagelbėti galėtų baudų taikymas ne tik platintojams, tinklalapių įkūrėjams, bet ir galutiniams vartotojams“, – kiek griežtai rėžė S. Baltakis.
INAC gina „Garsų pasaulio“ „ Film Jam“, „A-One films Baltic“, „Acme Film“, „Du Kine distribution“, „Theatrical Film distribution“, Go3, „Žmonės Cinema“ bei kitų kino kompanijų tam tiktų kūrinių teises.
