Gausi kurčiųjų ir girdinčiųjų bendruomenė A. Mickevičiaus bibliotekoje sostinėje pirmieji susipažino socialinio-meninio projekto „Mes taip nesitarėm“ metu pačių kurčiųjų sukurtomis dainomis ir gestų kalbos poezija. Juos įgarsino gilintis į kurčiųjų sąsajas su muzika sumanęs D. Vaitiekūnas.
„Kai trejus metus išradinėji dviratį ir pamatai, kad vis dėlto jis gali važiuoti, tampi pripildytas dėkingumo. Todėl šiandien aš esu labai dėkingas. Pirmiausia – skeptikams, kurie sakė, kad tai yra mažų mažiausiai keista idėja ir abejojo, ar pavyks sujungti kurtumą ir muzikalumą. O antras, kur kas didesnis ačiū visiems, kurie kartu tą dviratį montavo ir patikėjo, kad tai įmanoma“, – sako projekto iniciatorius D. Vaitiekūnas.
Girdintieji muziką pajuto pėdomis
Renginyje muzikaliai papasakotos gyvenimiškos, kurčiuosius dažnai lydinčios situacijos, kuriose dėl visuomenėje vis dar tvyrančių mitų sudėtinga rasti sutarimą su girdinčiaisiais. Vienas didžiausių, jog kurtieji iš viso nesupranta muzikos ir nejaučia ritmo.
„Yra daug garsų, kurių vibracijas jaučiame visi, nepaisant to, kaip girdime. Tai neabejotinai suprato į pasirodymą atėję girdintieji: ganėtinai nedidelėje salėje skambanti muzika tiesiogine to žodžio prasme buvo jaučiama pėdomis. Žinau, kad tai daliai auditorijos atnešė naujų muzikos klausymo potyrių ir bendrumo su kurčiaisiais pajautimo“, – pasakoja projekto iniciatorius.
Kone valandos trukmės pasirodyme skambėjo originalūs kūriniai, sukurti kūrybinėse dirbtuvėse, kur kurtieji su įvairių sričių ekspertais ir pasitelkdami technologijas geriau pažino garsų pasaulį bei kūrė tekstus.
„Projektui įpusėjus pajutau, kad dalyvaujantiems kurtiesiems tai tapo labai svarbu. Jie dėjo daug pastangų, kad rezultatas būtų pats geriausias ir nors visi yra dirbantys žmonės, per pastaruosius tris mėnesius nepraleido nei vienos repeticijos. Pavyko pasiekti, kad kurtieji kalbėtų patys už save ir džiaugiuosi, jog mano sceninis vaidmuo liko antrame plane“, – akcentuoja D. Vaitiekūnas.
Iki šiol visos dainos į gestų-lietuvių kalbą buvo išverčiamos iš girdinčiųjų kalbos. Tokį girdinčiųjų kalbos vertimą į kurtieji vadina „kalke“, nes taip tekstas kopijuojamas, nepaisant gestų kalbos ypatybių ir veda prie sunkiai suprantamos kūrinio prasmės.
„Šis projektas tampa tiltu“
Nors pradėjęs gilintis į kurčiųjų santykį su muzika D. Vaitiekūnas sulaukė abejonių, ar to reikia, pirmajame koncerte jis sako įsitikinęs, jog ši veikla gali būti tiltu, padedančiu girdintiesiems ir kurtiesiems geriau suprasti vieniems kitus:
„Mane labiausiai nustebino, kad salėje buvo nemažai kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų, kuriems patiko renginys ir neįžeidė bandymas sujungti tylos pasaulio su muzika, dėl to šiek tiek nerimavau. Taip paneigėme mitą, kad jiems koncertų nereikia. Kartu šis renginys pasiekė ir girdinčiuosius, taigi, abi bendruomenės gali pažinti viena kitos pasaulį.“
Visą pasirodymą lydėjo specialiai sukurta Kristijono Dirsės video projekcija, o gyvą muziką užtikrino pianistas Kazimieras Krulikovskis bei būgnininkas Dovydas Šulskis. Dar vieną projekto „Mes taip nesitarėm“ pasirodymą rugsėjį planuojama surengti Kaune, vėliau jį vystyti, o ateityje tikimasi išleisti gestų kalba vizualizuotą muzikinį albumą.
Projektą vykdo D. Vaitiekūno įkurta VšĮ „Liūdni slibinai“, o finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Kauno miesto savivaldybė bei asociacija LATGA. Pirmoje, dar per pirmąjį karantiną sugalvoto, projekto „Mes taip nesitarėme“ dalyje D. Vaitiekūnas su komanda išsamiai tyrė kurčiųjų santykį su muziką ir apie tai pasakojo vaizdo klipe.