Nuosekliai režisieriaus kūryba Lietuvoje dar nebuvo pristatyta, tačiau tam geras metas atėjo dabar – 2021 m. visi L. von Triero ilgametražiai filmai buvo restauruoti ir suskaitmeninti, o režisieriaus novatoriška ir kontraversiška kūryba vystosi jau 40 metų. Kiekvieną seansą lydės trumpas kino kritikų parengto pristatymo įrašas lietuvių kalba, o filmai bus subtitruojami anglų ir lietuvių kalbomis.
Vienas reikšmingiausių postmodernistinio stiliaus kino kūrėjų gimė 1956 m. Kopenhagoje. Filmus pradėjęs kurti dar vaikystėje, vėliau studijavęs kinotyrą ir režisūrą, L. von Trieras žinomas dėl žanrinių ir techninių naujovių kine. 1995 m. L. von Trieras kartu su kitu danų režisieriumi Thomasu Vinterbergu paskelbė „Dogma 95“ manifestą, kuriuo ragino kino menininkus kurti filmus, pagrįstus tradicinėmis istorijos, vaidybos ir temos vertybėmis, nenaudojant sudėtingų specialiųjų efektų ar technologijų. Manifestas buvo sukurtas kaip bandymas iš didžiųjų kino studijų „grąžinti valdžią režisieriams kaip menininkams“.
Savo filmuose režisierius tyrinėja egzistencines, socialines ir politines temas, kritikuoja visuomenės santvarką, mėgsta manipuliuoti ir provokuoti žiūrovus, taip pat meistriškai perteikia universalias žmogaus jausenas.
Provokatoriumi L. von Trieras vadinamas ne veltui – norėdamas mesti akmenį į Amerikos kultūrinį daržą ir sukritikuoti pasaulinę amerikiečių įtaką kinui, L. von Trieras sukūrė filmą „Dogvilis“ (2003 m.). Jame pagrindinis vaidmuo atiteko žinomai Holivudo aktorei Nicolei Kidman. Kitame savo filme, tos pačios „Amerikos trilogijos“ antroje dalyje, „Manderlis“ (2005 m.) L. von Trieras toliau smerkia JAV visuomenę, nors pats niekada nėra buvęs už Atlanto (režisierius yra aerofobas, bijo skraidyti, tad visi jo filmai kuriami Skandinavijoje). Nepaisant šios kritikos, vėlesniems savo filmams režisierius pasitelkia prabangią amerikietišką techniką ir bendradarbiauja su ryškiausiomis kino žvaigždėmis.
Kino kalba L. von Trieras tiria Senosios Europos degradaciją („Europos trilogijos“ filmai), religiją ir tikėjimą („Prieš bangas“ (1996 m.), visuomenės ribas ir laisves („Idiotai“ (1998 m.), seksualumo temas („Nimfomanė“ (2013 m.). Nuo jo filmų neatsiejamas ir moters kančios vaizdavimas – dalis žiūrovų režisierių kaltina sadizmu ir neapykanta moterims, tuo tarpu kiti L. von Triero filmuose mato pasiaukojančios moters idealą. Atsakymo į šį klausimą galima ieškoti žiūrint „Auksine palmės šakele“ apdovanotą filmą „Šokėja tamsoje“ (2000 m.). Jame pagrindinį vaidmenį atlieka garsi islandų muzikos kūrėja Björk, už šį vaidmenį Kanuose pelniusi geriausios aktorės apdovanojimą.
Danų kino režisieriaus kūrybos spektras itin platus – nuo komedijos „Visų galų direktorius“ (2003 m.) iki kino juostos „Melancholija“ (2010 m.), kurią pats L. von Trieras apibūdina kaip gražiausią filmą apie pasaulio pabaigą. Per režisieriaus naujausios siaubo kino juostos „Namas, kurį pastatė Džekas“ (2018 m.) premjerą Kanuose dalis žiūrovų garsiai išreiškė nepasitenkinimą ir išėjo iš salės. Tačiau tokia publikos reakcija von Triero nenustebino: „Svarbu nebūti visų mylimam. Jei tavo kūrinys patinka visiems, vadinasi, pralaimėjai“.
„Larsas von Trieras dažnai duoda provokuojančius interviu, dažnai prisidengia ironija, šaiposi iš kritikų ir kinotyrininkų, sako, kad savo filmų recenzijas „skaito užmerktomis akimis“. Gal tai ir lėmė gana skeptišką kino teoretikų bei istorikų požiūrį, tačiau retas drįstų paneigti, kad režisierius sulaužė ne vieną mąstymo apie kiną klišę ir ne viename savo filme naujai suformulavo glaudų realizmo bei ideologijos ryšį,“ – žurnale „Kinas“ apie režisieriaus kūrybą rašo Kora Ročkienė.
Išsami Larso von Triero penkliolikos ilgametražių filmų retrospektyva vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje, Ukmergėje ir „ŽMONĖS Cinema“ platformoje vasario 2–15 d.