Įkvėpė šeimos istorija
Režisierius T. Laucius šią savaitę laidoje „ARTimai“ pasakojo, kad mintis kurti filmą apie bažnytinį teismą jam kilo su tokia situacija susidūrus šeimoje.
„Mano tėvai išsiskyrę jau gal 26-erius metus, bet kažkada, kai atėjau aplankyti mamos, ji man sako – aš vėl išsiskyriau su tėčiu. Pirma mintis buvo ką, kodėl? Ir tada ji paaiškino, kad yra toks bažnytinis teismas, kad tėtis turi naują moterį ir nori susituokti. Man tada buvo per daug informacijos per dvidešimt sekundžių, galvojau, kas čia per institucija – taip ir sužinojau. Man papasakojo, kad yra tokia institucija, kur, jei nori tuoktis antrą kartą bažnyčioje, tau reikia praeiti, paradoksaliai sakant, tuos pragaro kelius, ir išsiskirti per bažnytinį teismą“, – kalbėjo jis.
Jis tikino dar tą pačią dieną supratęs norintis apie tai sukurti filmą – ne apie savo tėvus, tačiau apie pačią situaciją. „Aš iš karto nusprendžiau, kad tai nebus filmas apie mano tėvus, bet tam tikros įžvalgos liko. Pavyzdžiui, ateini ir dvigubai už tave jaunesnis kunigas klausinėja kažkokių detalių, ar norite sugrįžti atgal... Tai yra unikalu. Bet jei tai būtų istorija apie mano tėvus, tai būtų per mažai konfliktų – jų reikia, o mano tėvai gerai sutaria, tad automatiškai reikėjo įdėti kitus žmones ir šiaip man buvo gal per arti“, – sakė T. Laucius.
Filmo prodiuserė Klementina Remeikaitė, su T. Lauciumi taip pat dirbusi kuriant trumpametražius filmus „Šeima“ ir „Gyvatė“, prisipažino iš pradžių maniusi, kad kurti ilgametražę komediją bus gana sunku.
„Tito filmai visada yra labai juokingi, tad aš per daug nenustebau išgirdusi istoriją, bet gal buvo tik mintis, kaip viską reikės padaryti. Trumpametražiame filme tu tarsi labiau gali laviruoti su istorija, ji gali greitai baigtis, o pilnametražiame filme išlaikyti, kad visa tai būtų taip juokinga visą laiką ar bent kažkiek, kad būtų tas tęstinumas, maniau, bus ganėtinai sunku. Bet, man atrodo, rezultate viskas išėjo labai puikiai“, – svarstė ji.
Atsiklausė kunigų nuomonės
Filmo kūrėjai pabrėžia jokiu būdu nenorintys juo pasišaipyti iš bažnyčios. „Kai dar pristatinėjome filmo idėją, mūsų vienas iš pagrindinių kriterijų buvo nešaržuoti bažnyčios, nepadaryti, kad filmas būtų vien apie tai. Jis labiau yra apie tas komiškas situacijas, su kuriomis susiduriame įvairiose instuticijose, nepradedant tik religija, bet apskritai valstybės, sveikatos institucijose – visur yra kažkiek absurdo, komiškumo, biurokratiškumo, kur atrodo, kad galėtų būti paprasčiau viskas, bet yra kažkokia sistema, yra kažkokia politika, ir tarsi žmogus turi prie to prisitaikyti“, – kalbėjo K. Remeikaitė.
Visgi, T. Laucius, dar prieš rimtai kibdamas į darbus nusprendė pasitarti su bažnyčia. „Kai pradėjau daryti tyrimą apie tą bažnytinį teismą, pirmiausia ką supratau, kad man vis tiek reikia nueiti į tą bažnytinį teismą ir pasiklausti jų. Tai čia buvo toks pirmas krikštas, kad man reikėjo nueiti akistaton, atsistoti ir pasakyti, kad aš darau šitą filmą. Atsimenu, pirmą elektroninį laišką jiems parašiau ir galvojau, kaip čia kreiptis? Parašiau garbė Jėzui Kristui, o man atrašė sveiki. Tada galvoju gerai, nereikia taip padlaižiauti“, – juokėsi prisimindamas jis.
„Tada nuėjau, buvau labai išsigandęs, bet mane priėmė labai dalykiškai, pažiūrėjo į mano turimą filmo planą, sako, šitas galima, šitas prikurta, bet ok, čia filmas. Galiausiai pasakė, kad čia nėra antikrikščioniškas filmas – viskas gerai. Tai man buvo jausmas tikrai kaip kokią pirmą komuniją praėjus“, - šypsojosi T. Laucius.
„Bet tikrai nebuvo tikslas nei juoktis iš religijos, nei iš bažnyčios – tiesiog skatinčiau tuos, kurie gal kažkaip bijo,nueiti ir įsitikinti, kad juokiamasi ne iš bažnyčios, o iš situacijos“, – pabrėžė jis.
Visą pokalbį su T. Lauciumi ir K. Remeikaite, kuriame jie taip pat pasakoja, kaip reaguoja į nuvertinančius lietuvišką kiną, kaip sekėsi dirbti su garsiausiomis lietuvių žvaigždėmis ir kaip atsitiko, kad filmo scenarijų įsigijo Lenkijos prodiuserinė kompanija, žiūrėkite laidoje „ARTimai“, kurios įrašą rasite straipsnio viršuje.