Pokyčiai vyksta, bet iš lėto
A. Ablamonova svarstė, kad galbūt šis apdovanojimas reiškia tai, kad ir „Auksiniai scenos kryžiai“, turintys savas tradicijas ir žaidimo taisykles, jau pradeda reaguoti į pokyčius, vykstančius scenos menų rinkoje, kur vis labiau pamatoma, kad prodiuseriai yra reikalingi, jie gauna daugiau teisių ir randa galimybių reikštis.
Jei kine pokyčiai vyksta greičiau, kalbant apie scenos menus – prodiuseriai vis dar gauna pernelyg mažai dėmesio.
„Lietuvoje scenos menų rinka daugiausiai funkcionuoja valstybinių teatrų kontekste, ypač prieš 20 metų buvo daugiau valstybinių įstaigų („Operomanija“ pradėjo veiklą prieš 15 metų – red. pastaba). O dabar su Lietuvos nepriklausomybe atsiranda daugiau nepriklausomų įstaigų, nepriklausomai veikiančių prodiuserių – tad mūsų tiesiog atsiranda daugiau, mes tampame labiau matomi, ir galbūt tas pokytis lėčiau, bet vyksta. Aš nežinau, kokia bus perspektyva, gal vėliau atsiras daugiau dėmesio prodiuseriams, bet aš tiesiog džiaugiuosi, kad dabar tai įvyko“, – laidoje „ARTimai“ kalbėjo ji.
Prodiuserė prisipažino, kad nors ir yra baigusi net ne vienerias studijas, daugiausiai visko išmoko tiesiog dirbdama.
„Aš studijavau muzikos vadybą, chorinį dirigavimą, turiu du aukštuosius išsilavinimus, bet iš tikrųjų didžiausius dalykus išmokau iš praktikos ir, ko gero, iš visos aplinkos, iš visų bendradarbių, su kuriais teko plėtoti visą šitą sumanymą. Tad labiausiai už apdovanojimą reikėtų dėkoti aplinkybėms ir visiems žmonėms, su kuriais teko susidurti – jie buvo ir yra mano didžiausi mokytojai“, – kalbėjo ji.
Profesija, kurioje tenka daryti viską
A. Ablamonova pasakojo, kad jai, dirbant nepriklausomame lauke ir itin kompaktiškoje komandoje, dažnai tenka rūpintis viskuo – idėjų paieška, pinigų surinkimu, bendravimu su menininkais, įvairių problemų sprendimu. Kaip iliustruoja humoristinis memas internete, prodiuserio darbo realybė – ant žirgo jojantis žmogus, ganantis kačiukus. „Bet tie nepriklausomi kačiukai labai smagūs“, – juokėsi ji.
Nemaloniausia jos darbo dalis, kurią, kiek tik gali, vis nustumia į šalį – ataskaitos ir dokumentai.
„Bet toks darbas yra privalomas, kad būtų įmanoma daryti tą įdomiausią dalį – kūrybinę, idėjų generavimo, darbo su menininkais, galiausiai pamatymas scenoje, kaip gimsta darbas, yra didžiausias džiaugsmas“, – sakė prodiuserė.
Kai ji prieš penkiolika metų įsijungė į šiuolaikinės operos pasaulį, kurdama „Operomanijos“ judėjimą, organizacinių darbų ėmėsi kone atsitiktinai.
„Mes buvome dar labai jauni žmonės ir mano pirmas žingsnis buvo darbas su choru, veikiau vokaliniu ansambliu, jo ruošimas choro operoms, bet lygiagrečiai mačiau, kokius darbus reikia nuveikti, tam, kad visi procesai judėtų. Taip prisiėmiau nemažai vadybinių veiklų ir atsidūriau situacijoje, kur reikėjo eiti į sceną, atsakinėti skambučius, buvau žmogumi, kuris turi ir kūrybiniu procesu rūpintis būnant scenoje ir tuo pačiu užkulisiniais klausimais. Kokybė nuo to negerėja, tad tiesiog pasirinkau tą užkulisinį darbą, nes aš prodiusavime iš tikrųjų mačiau ir tebematau net žymiai daugiau kūrybos nei choriniame dirigavime“, – pastebėjo A. Ablamonova.
Prieš tradicinę operą nemaištauja
Per penkiolika veiklos metų „Operomanija“ jau užsiaugino savo auditoriją, kuri žino, ko tikėtis jos projektuose, toli gražu nepanašiuose į klasikinę operą. Tačiau A. Ablamonova patikino, kad niekas iš jų komandos prieš tradicinius formatus nieko neturi – tiesiog jie pasirinko eiti kitu keliu.
„Aš manau, kad mes tiesiog esame operos mylėtojai, o kai mes pradėjome savo veiklą, kitos galimybės dirbti operos srityje nebuvo – nes kas kur priims jaunus kompozitorius parašyti operas? Tad tiesiog mums patiko šitas žanras, šita galimybė ir vienintelis būdas, kaip tai daryti, buvo galimybė pasidaryti viską patiems. Taip atsirado dar viena alternatyva, kuria mes tikrai nemaištaujame prieš klasikinę operą – tegu ji gyvuoja pati sau ramiai ir tikrai gyvuos, turi daug gerbėjų, o mes palaipsniui formuojame kažkokį savo lauką“, – kalbėjo ji.
Tolimos „Operomanijos“ ateities A. Ablamonova sako neplanuojanti – viskas vystosi intuityviai, daug lemia menininkai, su kuriais dirbama, atsiveriančios naujos galimybės. Bet dabar, priešingai nei veiklos pradžioje, jau paprasčiau, nes yra ir daugiau patirties, ir nebereikia visiems aiškinti, kas tu esi.
„Mes turime žiūrovą, kuris ateina, išperka bilietus – tas labai džiugu. Jau matau, kad yra kažkoks pripažinimas visuomenėje, susidomėjimas, palaikymas“, – džiaugėsi ji.
„Aišku, būna tokių atvejų, jei žmogus išgirdęs žodį opera įsivaizduoja didelį teatrą, „belkantinį“ dainavimą, jį kažkas gali šokiruoti, išprovokuoti pasakymus, kad čia nėra opera, bet mums tai jau praeitas etapas. Galiausiai žodžio „opera“ etimologija iš lotynų arba italų kalbos yra veikalas“, – pridūrė prodiuserė.
Nuo spektaklių 5 žmonėms iki nacionalinių premjerų
Norintys šiuo metu pamatyti, ką veikia „Operomanija“, gali apsilankyti garso kelionėje po buvusio Vilniaus geto teritoriją „Glaistas“.
„Šis kūrinys sukurtas remiantis dokumentine audio medžiaga – jo autoriai 2019 metais lankėsi Izraelyje ir ten rado litvakus, kurie Antrojo Pasaulinio karo metais gyveno Vilniaus gete, išgyveno ir pasidalino istorijomis apie savo patirtis. Ten yra keturi pagrindiniai herojai, kurių istorijos tapo viso to maršruto pagrindu. Tai nėra turistinis maršrutas – tai yra toks muzikinis poetinis kūrinys, kuriame yra ir atpasakojamos tos istorijos, apie tų žmonių santykį, dabartinį santykį su ta patirtimi“, – pasakojo A. Ablamonova.
„Veiksmas vyksta taip, kad mes su žiūrovais susitinkame Žydų kultūros ir informacijos centre, išdaliname įrangą, tai yra, ausines, telefonus, kuriuose rodomi titrai, nes kūrinys daugiakalbis, ir keliaujame labai mažomis kompaktiškomis grupėmis, tik po penkis žiūrovus. Bandėme didesnes, bet tada dingsta pojūtis, kad esi tarsi su šeima, bet pats gali kontempliuoti tą patirtį. Grupę lydi du vedliai: vienas eina priekyje, nurodo judėjimo kryptį, antras eina gale ir saugo, bando kažkaip išlaikyti tą visą grupę, žmonės keliauja per didžiojo geto teritoriją, įeina į pastatus, išgirstame kažkokių detalių, kas tose vietose tuo metu vyko. Tai yra apie 2,5 km pasivaikščiojimas, trunkantis 80 minučių – tikrai jautrus dalykas“, – kalbėjo ji.
Taip pat šiuo metu „Operomanija“ kartu su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru (LNDT) ir Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru (LNOBT) ruošiasi bendrai premjerai, kuri vyks gruodžio pradžioje, ir ja po rekonstrukcijos planuojama atidaryti didžiąją LNDT salę – kūriniu, kurio pagrindu tapo žmonių, palikusių savo pasisakymus taksofone prie LNOBT, įrašai.
Galbūt A. Ablamonovai pelnytas apdovanojimas atneš dar daugiau naujų galimybių? „Nežinau, smalsu pamatyti, kas bus toliau. Blogiau nuo to tikrai nebus, esu įsitikinusi – gal atves kažkokias naujas galimybes ne tik man, bet visai organizacijai, kūriniams, su kuriais dirbame“, – svarstė ji.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“, kurios įrašą rasite straipsnio viršuje.