„Jeigu kils didelis karas, jūs, jo kurstytojai, būsite įvardinti vardais. Būsite prakeikti dabartinių ir būsimų kartų. O kai kurie iš jūsų sulauks ir Tribunolo“, – rašoma laiške.
dw.com klausė šio kreipimosi autorių, kaip jie žiūrintys į Rusijos vadovybės sprendimą pripažinti separatistinių Donecko ir Luhansko „respublikų“ nepriklausomybę bei siųsti karius į Donbasą, ir kodėl jie nusprendė prisijungti prie pasirašiusiųjų šį kreipimąsi.
Veronika Dolina, poetė, muzikantė
Kaip reaguoti į tai, kas nutiko vasario 21 d., per Rusijos Federacijos Saugumo tarybos posėdį? Man tai priminė sąmokslą, kuriame Antrojo pasaulinio karo pradžioje sėdi aukšti Trečiojo Reicho funkcionieriai ir susitaria dėl pasaulinės žydų naikinimo operacijos. O dabartiniam susitikimui Rusijos valdžia, žinoma, ruošėsi iš anksto – laukė Olimpiados finalo, ir vasario 23-iosios išvakarių...
Kurioziška, kokie bejėgiais visi prieš juos pasirodėme – visa žmonija ir pasaulio lyderiai. Man sunku apie tai ką nors pasakyti – nieko racionalaus nešauna į galvą, o kalbėti ką nors teigiamo – yra naivu ir bejėgiška.
Šiandien Rusijoje neįmanoma išreikšti savo nuomonės, ne tik atvirai, bet net ir puse lūpų. Žmonės tildo vieni kitus – nuosavuose namuose, besikalbant telefonu, susirašinėjant internetu, o užmirštas žodžių junginys „klausyk, čia ne telefoninis pokalbis“, vėl pasigirsta, vėl veikia.
Neįmanoma išreikšti protesto įprastu būdu. XXI amžiaus pradžioje rusų visuomenėje chirurginiu būdu buvo išoperuota viskas, ką mes laikome laisvu žodžiu: galimybę kalbėti viešai, publikuoti savo nuomonę.
Aleksejus Cvetkovas, poetas
Visai atsitiktinai dabar skaitau Adolfo Hitlerio biografiją. O visus argumentus, kuriuos Hitleris pateikė prieš Lenkiją, vadindamas ją bjauria Versalio sutarties atžala, buvo galima išgirsti Putino kalboje, – kad bolševikai sutvėrė Ukrainą po revoliucijos.
Būtent tai, ką Putinas pasakė apie genocidą Ukrainoje, kurio realybėje nėra, Hitleris pasakė ir apie genocidą prieš vokiečių tautą Lenkijoje. Deja, istorija kartojasi, tokia liūdna smulkmena.
Pasirašiau atvirą laišką, nes tai yra bet kurio žmogaus moralinė pareiga. Bet turiu ir asmeninių aplinkybių. Esu kilęs iš Ukrainos, ten gyvenau daug metų, baigiau mokyklą, ten turiu daugybę draugų ir giminaičių, kurie atsidūrė šioje siaubingoje situacijoje. Bet net jei viso to nebūtų, kaip galėtų būti kitaip?
Šiandien Rusijoje žmonės praktiškai neturi galimybės išeiti į gatves, protestuoti. Tačiau žmonės sako tai, ką galvoja feisbuke ir tviteryje. Ir kol socialiniai tinklai nebus uždaryti, jie bent jau ten gali išsakyti savo požiūrį.
Bent jau turi bent kažkokią tribūną, palyginti su tuo laiku, kai į Čekoslovakiją buvo įvedama kariuomenė, o apie tai šnabždėjosi tik virtuvėse. Deja, po to, kas nutiko Aleksejui Navalnui, Rusijoje žmonės masiškai nebeeina į aikštes. Mes žinome, kas buvo po to. Bijau, kad Rusijoje bus naujų represijų ir dar daugiau išpuolių prieš žodžio laisvę ir socialiniuose tinkluose. Manau, kad bus dar blogiau.
Olga Varšaver, vertėja, Maskvos PEN centro narė
Mes tapome liudininkais precendento neturinčio tarptautinės teisės pažeidimo. Ir tai, kaip šis pažeidimas buvo įformintas, kaip „suinteresuoti asmenys“ ėjo nusilenkti carui-tėvui ir įkalbinėjo jį pripažinti-pasirašyti-ginti, taip pat, man regis, istorijoje neturi analogų. Mums čia, Rusijoje, seniai aišku, kad šalyje galioja principas „ką noriu, tą ir darau“, tačiau daugelis naiviai skirstė politiką į vidaus ir užsienio bei tikėjosi, kad užsienio politikoje bus laikomasi bent formalumų, bent jau dėl šalies įvaizdžio.
Na, o dabar ne tik mums, bet ir visam pasauliui pagaliau pademonstravo, kad laikas atsisakyti šių naivių kliedesių. Dabar galima – ir daugelis norės – kalbėti apie detales. Pavyzdžiui, apie ribas, per kurias atpažįstami šie dariniai, nes kalbame ne apie Donecko ir Luhansko sritis jų administracinėse ribose, o apie tam tikras teritorijas, iš vienos pusės besiribojančias su Rusijos Federacija, o iš kitos – siena palei fronto liniją. Bet patikėkite manimi, tai yra šios dienos detalės. Kaip sakoma, skaudžios bėdos pradžia. Atkirtę čia, užsinorės daugiau. Atims ir neužsprings. Šia prasme esu gana niūriai nusiteikusi.
Laišką pasirašiau dėl bejėgystės. Jau kelis dešimtmečius man be galo gėda dėl gimtosios šalies, tai nėra momentinis emocijų protrūkis. Mūsų yra labai daug, tų, kuriems gėda, bet pasauliui visa Rusija, visi Rusijos gyventojai dabar yra agresoriai. Ir vienintelis būdas pasakyti savo draugams Ukrainoje ir pasaulyje, kad esu prieš karą ir prieš agresiją, yra pasirašyti šį kreipimąsi.
Deja, mūsų balsai skamba tyliai, žodžio laisvė Rusijoje dabar sutraiškyta, o poetas jau seniai nebėra „daugiau nei poetas“. Daugelis šalyje šiandien džiaugiasi – taip, taip, tie patys žmonės, kurie užaugo pagal dainą „Ar rusai nori karo? Paklauskite tylos, paklauskite tų kareivių, kurie guli po beržais ...“. Viešpatie, kokia košė žmonių galvose, kiek metų mes ir mūsų vaikai turės šią košę srėbti...
Kol valdžia nepasikeis, tol viso šito sustabdyti nėra galimybių. Man atrodo, kad pasaulis turėtų atsisakyti visų bandymų derėtis su šia vyriausybe, kaip su adekvačiais derybininkais. Yra protokolai deryboms su teroristais, kurie laiko įkaitus. Reikia pripažinti įkaitais visus – Ukrainos, Rusijos, viso pasaulio gyventojus. Turime prisiminti, kad tai yra milijonai žmonių. Su teroristais atitinkama kalba.