Po JAV keliavęs fotomenininkas aiškinosi, kaip ten veikia kultūrinis pasaulis: unikalioje programoje prieš tris dešimtmečius dalyvavo ir Dalia Grybauskaitė

Fotomenininkas Darius Vaičekauskas neseniai grįžo po tris savaites trukusios kelionės po Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), kur dalyvavo tarptautinėje Ateities lyderių programoje („International Visitor Leadership Program“, IVLP). Svarbu paminėti, kad 1994-aisiais tarp Ateities lyderių programos dalyvių buvo prezidentė Dalia Grybauskaitė! „Programa labai įtempta, gautomis patirtimis neįkainojama“, – dalijosi karštais įspūdžiais D. Vaičekauskas. Kartu su juo dalyvavo 22 dalyviai iš įvairiausių pasaulio šalių – Nepalo, Australijos, Indijos, Egipto, Tuniso, Eritrėjos, Prancūzijos, Nyderlandų, Afrikos šalių, Karibų baseino šalių.

Aplankė penkias valstijas

Pagal šią JAV valstybės departamento programą dalyviai yra atrenkami, temos skirstomos į sritis. Šiais metais buvo organizuojamos dvi programos, viena jų skirta kultūros lauko specialistams / lyderiams, o kita – susijusi su teisės sritimi.

„Su JAV ambasada gan glaudžiai bendradarbiaujame nuo 2018-ųjų, esu turėjęs dvi dotacijas. Vykdžiau didįjį projektą – organizavau, koordinavau, kuravau Edwardo S. Curtiso istorinių fotografijų parodą „Šešėlių gaudytojas“. Ketverius metus vežiojome po Lietuvą, aplankėme dvidešimt septynis miestus. Per tuos metus ir tam tikro pasitikėjimo atsirado. Praeitų metų pabaigoje ambasados darbuotojai pasiūlė sudalyvauti šioje programoje, vėliau sekė keli mėnesiai laukimo, galiausiai, gavau žinią, kad atrinko. Konkursas uždaras, pačios ambasados pasiūlo kandidatus, nėra viešo šaukimo dalyvauti“, – pasakojo D. Vaičekauskas.

Po šios įspūdžių kupinos kelionės, D. Vaičekauskas pripažino, nori nenori, – akiratis prasiplečia.

„Programa truko tris savaites, buvo labai intensyvi. Aplankėme penkias valstijas, didžiuosius miestus: Niujorką, Niujorko valstijos sostinę Olbanį, Indianos valstiją – Indianapolį, Naująją Meksiką – Santa Fe, aplankėme Albukerką, o paskutinė stotelė – Kolorado valstija – Denveris. Kasdien, nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro, aplankant po keletą organizacijų, kurios dirba kultūros socialiniame veiklų lauke. Organizacijos pačios įvairiausios – nuo alternatyvių teatro trupių, koncertų salių, šiuolaikinio šokio teatro iki dailės galerijų, meno muziejų, atskirų menininkų dirbtuvių. Kiekvienoje šių vietų – pristatymai, paskaitos. Diskusijos vyko įvairiomis temomis, pradedant nuo finansavimo modelių JAV iki bendruomenių klausimų“, – platų spektrą sričių nupasakojo D. Vaičekauskas.

Finansavimo modeliai kardinaliai skiriasi

Konkrečių, įdomių, reikalingų patirčių, anot fotomenininko, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius vadovo, daug: „Taip pat ir susijusių su mano darbu. Rinkau informaciją, fotografavau, ruošiuosi suorganizuoti – Klaipėdoje, Vilniuje, o gal ir kituose miestuose keletą susitikimų, – tiek kolegoms menininkams, tiek kuratoriams – pristatyti ir papasakoti apie patirtis Amerikoje. Tai liečia mūsų veiklų lauką, socialinius dalykus, atsako į klausimą, kokia yra meno įtaka socialiniame visuomenės keitimęsi.“

Ko gero, viena labiausiai eskaluojamų Lietuvos kultūros lauko problematikų yra nepakankamas finansavimas, vis užsimenama ir apie esamos situacijos pabloginimus. Galbūt tokios pačios aktualijos ir JAV?

„Jau ir seniau žinojau, kad kultūros finansavimo modeliai JAV yra visai kitokie negu pas mus Europoje. JAV nėra skirstomos federalinio biudžeto lėšos kultūrinių projektų veikloms. Tai kardinaliai skiriasi – tiek Lietuvoje, tiek pagrindinėse Europos šalyse. Tarkim, jeigu mes kaip kultūros operatoriai, organizatoriai gauname apie 80 proc. finansavimo iš Lietuvos kultūros tarybos ar atskirų miestų savivaldos konkursų ir 20 proc. susirenkame iš privataus sektoriaus paramos, Amerikoje visiškai priešingai, tai buvo akcentuota ne vieno susitikimo metu. Pas juos – 80 proc. yra gaunama ir skiriama iš privataus sektoriaus, o 20 proc. ar mažiau finansavimo yra gaunama per įvairias dotacijas, valstybiniu ar atskirų valstijų lygmeniu“, – atkreipė dėmesį D. Vaičekauskas.

Skaičiai – įspūdingi

D. Vaičekausko pastebėjimu, JAV yra labai stipri bendruomenių įtrauktis, todėl tai esą atsiliepia ir finansavimo modeliams.

„Kultūrą remia tiek atskiri žmonės, pasiturinčios šeimos, tiek verslininkai, kurie dažnai turi įkūrę savo fondus, vykdo filantropinę veiklą. Tai matoma visur: nuo mažiausių organizacijų iki didžiausių muziejų, kaip, tarkim, Niujorko modernaus meno muziejuje MoMA ar Denverio meno muziejuje. Visur yra skaidrumas, atvirumas, visur iškabinti sąrašai, kas, kokie žmonės, kokios kompanijos, kiek paremia muziejų, kokia yra kasmetinė parama – tie skaičiai, aišku, įspūdingi. Sumos didžiulės, bet pats principas, ko mes taip pat siekiame, kad vyktų kultūros finansavimas ne tik per fondą, ministeriją, savivaldybių biudžetą, bet ir prisidėtų vietos verslininkai, didžiosios kompanijos. Kol kas pas mus to nėra tiek daug, kiek norėtųsi, todėl tai įkvepia kalbėtis, ieškoti, kad filantropinės mecenatystės idėjos būtų gyvos ir čia, plėtotųsi. To, manyčiau, trūksta“, – konstatavo pašnekovas.

Ne tik verslininkų, bet ir kultūrininkų problema

D. Vaičekausko vertinimu, tai nemaža dalimi ir kultūros operatorių problema – per mažai yra skiriama dėmesio, per mažai tikima tuo, kad galima įtraukti tuos žmones, kurie turi galimybių paremti kultūrą.

„Reikėtų tą socialinį aspektą skatinti – kalbėtis, kviesti, kad užsimegztų tolygus dialogas. Kartais įsivaizduojame, kad užtenka parašyti laišką, ir tave parems... Galbūt reikėtų įdėti daugiau darbo, natūralaus įtraukimo, kad patikėtų – kultūra gyva, ji reikalinga, ne tik kultūros organizatoriams, bet ir kultūros bendruomenėms, kiekvienam miestui, miesteliui. Tokio santykio, manau, nėra daug, bet tai tikrai ne tik verslininkų problema, bet ir kultūrininkų. Patys turėtume daugiau ir aktyviau bandyti bendradarbiauti“, – sakė jis.

Jau, ko gero, tapo įprasta, kad europiečiai amerikiečių kultūrą neretai apibūdina kaip paviršutinišką, su daug kičo, su iškylančiomis saviidentiteto klausimo problemomis. Tačiau D. Vaičekauskas šią nuostatą jau gali ginčyti: pabuvęs Amerikoje susiduri su be galo didele įvairove.

„Menui visur skiriamas labai didelis dėmesys. Didieji muziejai pilni lankytojų, ir tai nėra tik iš užsienio atvykę turistai! Didelė dalis vietos gyventojų lankosi tiek ir mažose galerijose, tiek ir dideliuose muziejuose. Pavyzdžiui, Santa Fe – pagal meno rinką valstijose užima trečią vietą. Pirmąją užima Niujorkas, antrą – Los Andželas. Santa Fe mieste – išvis unikali situacija, šičia yra apie keturis šimtus galerijų, meno ir kultūros centrų. Tai tiesiog pribloškia, – daug žmonių, kurie vartoja kultūrą, eina į galerijas! Vyksta ne tik parodomosios parodos, bet menas ir pardavinėjamas. Meno kultūros vartojimas didelis, sakyčiau, pavydėtinas. Denveryje – rajonų rajonai, atliepiant kultūros tradiciją – išpaišyti muralai. Meno yra ne tik uždarose parodinėse erdvėse, jo pilna gatvėse, amerikiečių saviraiškoje“, – pasakojo D. Vaičekauskas.

Vyrauja paviršutiniška estetika

Tačiau, anot D. Vaičekausko, beviešėdamas Amerikoje, jis taip pat neužmiršo ir kritinio žvilgsnio.

„Taip, kalbant apie patį meną, jį stebint – kritikos, be abejo, yra. Žvelgiant bendriau, tose pačiose Santa Fe galerijose rodoma vaizduojamojo meno estetika yra skirtinga nuo mūsų europietiško supratimo, tam tikro požiūrio. Labiau skirta eiliniam vartotojui – paviršutiniška estetika, spalvinga. Mažiau kritinio, gilesnio, dvasinio meno, su tam tikromis estetinėmis raiškos formomis, beveik nėra vaizduojama nuogo kūno, vis tiek, gan puritoniška visuomenė, tad tokių dalykų stengiasi vengti. Daugiau įdomesnių darbų, kur būtų atvaizduotas nuogas kūnas, teko pamatyti tik didžiuosiuose muziejuose. Galerijose vyrauja spalvinga tapyba, peizažai, portretai. Bendras vaizduojamojo meno estetikos lygis, tiek nuo Lietuvos, tiek nuo Europos – be abejo, skiriasi“, – sakė D. Vaičekauskas.

Panašūs procesai, pastebėjo pašnekovas, vyksta ir teatro srityje. „Pas mus – ar būtų tik kylantis, naujai atsiradęs teatras, jis vis tiek bus kritinis, analitinis, žmogaus gelmes išnarstantis, draskantis, nevengiantis ekstremalesnių formų. Tai pas mus priimta. <...> Teatras visiškai kitoks Amerikoje, labiau, pavadinkim, pramoginis, suprantamas, nėra apsunkinantis egzistenciniais dalykais. Galima analizuoti daug įvairių kultūros aspektų, kas skiriasi nuo Europos konteksto, bet, vėlgi, tai yra manyčiau, natūralu. Amerikiečių kultūra kitokia, patys ją vartojame, ji pas mus irgi veši, pereina įvairiomis formomis. Bet džiugu, kad išlaikome gilesnės kutlūros formų įvairovę“, – sakė D. Vaičekauskas.

D. Vaičekauskas atviras – ši kelionė į Ameriką svarbi ne tik savo patirtimis, bet ir galimomis bendradarbystės galimybėmis: „Mūsų grupę sudarė 23 žmonės iš viso pasaulio šalių. Visi dalyviai – kultūros sričių atstovai, kultūros organizacijų vadovai, kuratoriai. Buvo įdomi patirtis susipažinti ir bendrauti grupės viduje, tarp kolegų. Trys savaitės – ne trumpas laiko tarpas, didelis išbandymas – visiškai naujai, vieni kitų nepažįstančiai žmonių grupei. Išbandymas, bet jis praėjo puikiai, tapome kaip didelė šeima, artimi. Svarbu tai, kad iškart pradėjome galvoti apie būsimus bendradarbiavimo modelius, jungtinius projektus, šitai labai džiugina. <...> Atsirado naujos idėjos, nauji projektai. Ši programa, tam tikra prasme, taip ir sukonstruota, kad užmegztume tarpusavyje artimą ryšį, toliau galėtume bendradarbiauti.“