Po mikrorajonus išsibarsčiusios kultūrinės erdvės tikisi išvilioti žmones iš senamiesčio: pas mus irgi yra, ką veikti

Draugiška zona gyvenimui, darbui, poilsiui, atsipalaidavimui, regis, tampa nebeįsivaizduojama be galimybės dalyvauti socialiniuose ir kultūriniuose susitikimuose. Tad siekiant atgaivinti miesto viešąsias erdves ir įpūsti joms gyvybės vis dažniau atsigręžiama į bendruomenę, – ieškoma galimybių bendroms kultūrinėms veikloms. Kone kiekviename mikrorajone šiandien galima atrasti atvirų meno erdvių, kurios kviečia ir suteikia progų nemokamai dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, mokymuose ar renginiuose. Bet ar šios erdvės ilgainiui netampa užmirštomis, juk, kaip žinia, entuziazmas yra linkęs išblėsti? Meno erdvių valdytojai tikina, kad, kaip tik, yra priešingai, suaugusieji ir vaikai noriai lankosi, ieško naujų potyrių ir erdvių tyrinėjimams.

Suaugusiųjų susidomėjimas – augantis

Daugiau nei pusmetį sostinės Antakalnyje veikiančios meno erdvės „Vileišio18“ bendraįkūrėjas Martynas Tomas Gucevičius sakė, kad per šį laiką sulaukė daug daugiau lankytojų, nei tikėjosi iš pradžių.

„Esame atsidarę nuo rugsėjo mėnesio, dar neturime nė metų, randa ir žiūrovai, ir kolektyvai, kurie ieško namų. Nesėdime patys vieni, bet, aišku, įsikūrėme tokioje Antakalnio vietoje, – reikia padirbėti, kad žmonės surastų. Smagu, kad antakalniečiai bendruomeniški, patys ateina į svečius, turime žiūrovų, kurie gan dažnai lanko mūsų erdves“, – pasakojo M. T. Gucevičius.

Meno erdvėse „Vileišio18“ vyksta daug įvairių renginių: spektakliai, kūrybinės (vienos–dviejų dienų) dirbtuvės, būreliai – skirti visai šeimai, nemokami, įvairūs mokymai, – ir specializuoti aktoriams, ir improvizacijos mokymai visiems. Šiuo metu vyksta rankų šešėlių teatro „Budrugana Lietuva“ dirbtuvės.

M. T. Gucevičius pastebėjo, kad dabar į kūrybines dirbtuves renkasi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.

„Anksčiau nebuvo taip populiaru. Ieško kažkokios veiklos, žiūrint pagal dalyvių skaičių, grubiai pasakyčiau, kad turime užimtumą kassavaitinį (plius minus) 40 vaikų, o suaugusiųjų – iki šimto. Yra keletas veiklų, susirenka pilnos grupės po 20–30 žmonių. Suaugusiųjų susidomėjimas – augantis. Vaikams ir taip visko daug, jie daug visko veikia. Vidutinio amžiaus žmonėms nebuvo tokios pasiūlos, dabar daugėja, pildosi“, – pastebėjo jis.

Sostinės Antakalnio rajonas turi ką pasiūlyti: atviras jaunimo centras „Žalianamis“, Sapiegų parke veikia ne viena bendruomenės kūrybos erdvė, Antakalnio galerija. Kur paslaptis, kad viena bendruomenė už kitas aktyvesnė?

„Išties, šitas rajonas turi ką pasiūlyti. Drąsiai galiu sakyti, kad Antakalnyje esame pirmieji, kurie turi ir sceną, kur vyksta spektakliai, dirbtuvės. Visgi, iš esmės, nebuvo taip, kad kažką naujo atneštume į Antakalnį, bet stengiamės čia pritapti“, – atvirai kalbėjo M. T. Gucevičius.

Pasak pašnekovo, minėtomis kūrybinėmis erdvėmis naudojasi ne tik Antakalnio gyventojai. „Mes, kaip organizatoriai – rankų šešėlių teatras – patys neturėdami pastovios vietos sugalvojome, kad mums reikia erdvės. Bet, žinoma, supratome, kad patys vieni jos neišlaikysime – dėl to ir idėja ne tik savo namus atidaryti, bet priimti ir kitus kolektyvus. Kolektyvai suėjo iš skirtingų vietų – dabar kiekvienas atsiveda ir savo žiūrovą“, – bendradarbystėmis pasidžiaugė jis.

Kliūtys klasikinės – finansinės

Paklaustas, su kokia problematika šiandien susiduriantys, M. T. Gucevičius tikino, kad kliūtys klasikinės – finansinės.

„Reikia ir mokesčius susimokėti, ir esant aktoriams patiems šluotą į rankas paimti. Bet mes tam buvome pasiruošę. Kol kas viskas tvarkoje, kliūtys įveikiamos, žiūrėsime, kaip bus toliau. Aišku, nauja vieta, reikia daug pastangų įdėti, kad žmonės rastų, ateitų, nes esame pratę, kad visos pramogos, visi kultūros renginiai vyksta senamiestyje. Prisikviesti lankytojus iš ten gan sudėtinga, bet bandome... Veikiant daugiau nei pusmetį, manau, kad viskas gerai sekasi. <...> Kol turime optimizmo, tol judame į priekį“, – sėkmės ir ateityje vylėsi pašnekovas.

Jau dvidešimt vienerius metus skaičiuojančios Vilniaus senamiestyje įsikūrusios šiuolaikinių scenos menų įstaigos „Menų spaustuvės“ viešųjų ryšių koordinatorė Rasa Morkūnaitė pasakojo, kad šiose erdvėse vyksta ne tik jų pačių organizuojami dalykai – turi skirtingas programas, užsienio rezidencijas.

„Po mūsų stogu gyvena ir kuria ilgalaikiai ir trumpalaikiai rezidentai, kitos organizacijos. Mes patys kaip organizacija turime tris tarptautinius festivalius. Žiemą vyksta tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui apie kitokį teatrą, vasarą – atviras, nemokamas gatvės menų festivalis „Spot“, šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“, kuris vyksta rugsėjo mėnesį. Mūsų veiklos išsiskaido, po stogu vyksta labai daug visko. Kalbant apie renginius, kurie vyksta kiekvieną savaitę, į kuriuos kviečiame vilniečius ir miesto svečius – dažniausiai organizuoja nepriklausomi teatrai, kitos kūrybinės organizacijos. Užimtumas – 99 proc. visų erdvių, dažniausiai prieš pusmetį reikia susiderinti sales, kad juose būtų galima kažką rodyti. Pagal užimtumą sprendžiant, – renginiai vyksta praktiškai kiekvieną dieną“, – turintys lankytojų tikino R. Morkūnaitė.

Kalbėdama apie problemas R. Morkūnaitė taip pat pripažino, kad kultūros sektoriuje jų netrūksta – lydi nuolatiniai iššūkiai. „Vienas jų – karantino laikotarpis, grįžimas po jo, kaip žmonių įpročiai keitėsi, kaip jiems vėl reikėjo priprasti grįžti į kažkokias erdves, planuotis savo laiką. Iš paties užimtumo jautėsi – buvo mažesnis, mažiau lankytojų, tuštesnės salės. Bet, manau, šituos paskutinius pusę metų [karantino pasekmių] nebesijaučia, visi grįžo į savo vėžes, į renginius. Viskas vyksta įprastiniu tempu, koks ir buvo“, – teigė ji.

Atvyksta iš viso Vilniaus

„Menų spaustuvė“, tęsė R. Morkūnaitė, jungia visą šiuolaikinių scenos menų lauko bendruomenę kuri kuria šiose erdvėse, turi repeticijas. „Visoms auditorijoms – inicijuojame projektus, tam tikrus renginius, festivalius – tiek visai visuomenei, tiek ir profesionaliai auditorijai, jos bendruomenės kūrimui, visokiems procesams“, – tikino pašnekovė ir pridūrė, nuolat mąstantys apie bendruomenę.

„Menų spaustuvės“ erdvės įsikūrusios senamiestyje (Šiltadaržio g. 6). Ar šio rajono gyventojai aktyvūs bendruomenės nariai?

„Nesame darę tokio tyrimo, atvyksta iš visur, iš viso Vilniaus, atkeliauja ir iš kitų miestų. Senamiesčio kaimynai kaip tik nori mažiau triukšmo ir veiksmo po savo langais... Visaip būna, skirtingos auditorijos, nepriklausomai nuo to, kuriame miesto kampelyje gyvena, skirtingus įpročius turi, – tiek renginių, tiek lankymosi tuose renginiuose“, – pastebėjo R. Morkūnaitė.

Paprašyta paprognozuoti, kas laukia panašių atvirų meno erdvių ateityje, ar jos plėsis, ar kaip tik nyks, R. Morkūnaitė sakė, kad sunku būtų numatyti tendencijas.

„Patys norėtume plėstis, turime planą, turime neįveiklintus pastatus, kurie šalia stovi, plėstis yra kur. Esame įsikūrę buvusioje spaustuvėje. Kalbant apie postindustrines erdves, buvo tam tikros tendencijos, kai Vilniuje ir visoje Lietuvoje jos išgyveno tarsi savotišką renesansą. Tuo metu įsikūrė „Menų spaustuvė“, atsirado „Loftas“, Kaune, Klaipėdoje įvairių postindustrinių, kultūrai skirtų erdvių. Savivaldybė turėjo intenciją tam tikrus pastatus skirti kultūrai, juos išnuomoti lengvatinėmis sąlygomis. Taip atsirado SODAS 2123 kompleksas, kuris atiduotas į menininkų rankas. Veikiausiai, tai priklauso nuo aukštesnių instancijų, kultūros politikos, savivaldybės ir daugelio kitų dalykų...“, – samprotavo ji.

R. Morkūnaitė pastebėjo, kad visame pasaulyje yra populiari praktika apleistus pastatus atiduoti menininkams. „Menininkai įsikuria, pradeda veikti, sukuria pridėtinę vertę, žiūrėk, ir visas rajonas atsigauna ekonomiškai, tampa populiarus, įvertintas visai kitomis piniginėmis išraiškomis. Tačiau menininkams, vėlgi, dėl to kartais tenka kraustytis, ieškotis kitų erdvių. Sunku pasakyti, kokios tendencijos, svarbiausia, kad būtų ne kelerių metų, bet bendra kultūros politika, kad miestui rūpėtų“, – kalbėjo ji.

Kasdien – po 60–80 įvairaus amžiaus lankytojų

Beveik keturiolika metų veikiančios menų studijos „Artoteka“ (Šeimyniškių g. 23) įkūrėja Margarita Lozinskaja pasakojo organizuojantys daugiau kaip trisdešimt įvairių meno krypčių tęstinių kursų ir vienkartinių užsiėmimų įvairaus amžiaus asmenims, į kuriuos registracija vyksta nuolat. Kasdien „Artotekoje“ sulaukiantys vidutiniškai apie 60–80 įvairaus amžiaus lankytojų.

„Socialinės atskirties grupėse esantys žmonės dažnai susiduria su ribotomis galimybėmis dalyvauti visuomenės gyvenime bei prasmingai leisti laisvalaikį. Socializacijos trūkumas skatina vienišumo jausmą, kuria kitas psichologines problemas. Kai kalbame apie atvykusius iš kitų šalių, nemokančius lietuvių kalbos bei patyrusius karo traumas – iššūkiai dar didesni.

Siekdamo bent iš dalies spręsti šias problemas, pradedame naujas iniciatyvas. Į jau kovo mėnesį startuosiančius kūrybinius užsiėmimus kviečiame atvykti nuo karo pabėgusius vaikus ir jaunuolius iš Ukrainos, Vilniaus miesto senjorus, o taip pat – vieną sunkiausių profesijų pasirinkusius socialinius darbuotojus“, – sakė M. Loznickaja.

Šiuo metu „Artoteka“ vykdo tęstinius projektus, kurių metu organizuoja nemokamus užsiėmimus Vilniaus miesto senjorams, asmenims su protine bei fizine negalia, socialiniams darbuotojams bei vaikams iš Ukrainos.

Kaip buvo viskas koncentruota į centrą, taip ir liko

Sostinės Pilaitės mikrorajone įsikūrusios Kūrybinės dirbtuvės „Beepart“ idėjos autorius ir vadovas Andrius Ciplijauskas, paklaustas, ar sulaukiantys bendruomenės susidomėjimo, patikino, kad taip.

„Praktiškai kas antrą dieną vis kažkas vyksta, reguliarios veiklos. Vyksta mankštos, tapybos būreliai, kino peržiūros, yra mini bibliotekėlė. Dažniausiai susirenka nedidelės grupės. Jei suorganizuojama šventė ar parodos atidarymas – ateina daugiau lankytojų. Jei būreliai – mažiau, nes pas mus ir vietos nėra daug“, – pasakojo A. Ciplijauskas.

Praėjusiais metais atliktoje vienoje apklausų paaiškėjo, kad meno erdvės itin svarbios gyvenantiems Senamiestyje, Naujamiestyje ir Lazdynuose – šių rajonų gyventojai labiausiai patenkinti jų kvartaluose esančiais kultūriniais objektais, tačiau Rasų, Pašilaičių, Pilaitės gyventojai tikino, kad rajono teritorijoje viešų meno objektų trūksta. Plačiau apie apklausos rezultatus skelbiama ČIA.

A. Ciplijauskas pastebėjo, kad ilgainiui situacija keičiasi, Pilaitėje atsidariusi biblioteka, naujoje Pilaitės gimnazijoje vyksta parodos ir paskaitos, bažnyčios bendruomenė susirenka. Tačiau kūrybinės dirbtuvės „Beepart“ vadovas galimybių plėsti savo erdvių nemato.

„Esame apriboti pastato dydžio. Bijau, kad naujų patalpų niekas nepasiūlys, nors visi ir kalba apie bendruomeniškumą... Kaip buvo viskas koncentruota į centrą, taip ir liko. Iš miesto [valdžios] nematau jokių žingsnių, kad jie siūlytų kažką bendrai daryti. Kaip buvo deklaracijos, taip ir liko“, – sakė A. Ciplijauskas.

Su kokiais iššūkiais tenka susidurti? „Kiek pats spėju sužiūrėti, tiek ir juda, jeigu turėtume dar vieną žmogų, kuris dirbtų su jaunimu, būtų liuks, bet reikia mokėti atlygį... O tam reikia turėti finansavimą, o su tuo finansavimu... <...> Nustojome rašyti projektus, teikti ataskaitas, darai dvigubą darbą. Verslas padaro darbą, gauna pinigus, o mes ne tik padarome darbą, bet ir visas ataskaitas turime supildyti, šita sistema, suprantu, kodėl ji yra, – bet ji varginanti“, – apie viešųjų įstaigų problematiką kalbėjo A. Ciplijauskas ir pridūrė, kad veiklų vystymuisi nereikalingi jokie stebuklai, tik elementarus metinis finansavimas.

Su pasvarstymu, kad, ko gero, labiausiai bendruomenę traukia nemokamos veiklos, A. Ciplijauskas sutiko tik iš dalies. „Taip, bet, manau, kad vieną kitą eurą gali susimokėti, bet vėlgi – prasideda bilietavimas, viskas atsiremia į žmogiškuosius resursus“, – pažymėjo jis.