„Pasivaikščiojimas“, bene garsiausias šveicarų rašytojo Roberto Walserio apsakymas, iš tiesų vaizduoja jį patį, jo kaip rašytojo ir drovaus, nedrąsaus šio dažnai nedraugiško pasaulio gyventojo būtį“, – sako apsakymo vertėja Rūta Jonynaitė.
Žavėjęs ir padaręs įtaką tokiems garsiems vardams kaip Hermannas Hesse, Stefanas Zweigas, Franzas Kafka, pats Robertas Walseris tarsi liko literatūros šešėlyje. Galbūt, tai lėmė nerimastingas ir nepaprastas paties rašytojo būdas, jo sudėtingas santykis su supančiu pasauliu, negebėjimas prisitaikyti prie aplinkos, pasinaudoti privalumais bei galimybėmis.
Ankstyvaisiais rašymo metais R. Walseris, nors įgijo šiokį tokį pripažinimą ir pasirašė sutartį su leidykla, jautėsi tarsi neatrandantis savo vietos. Daugiausia laiko praleido Ciuriche, tačiau vis išvykdavo pagyventi į kitus miestus, kol ilgesniam laikui apsistojo Berlyne. Čia jis sulaukė pirmojo didelio pripažinimo, tačiau niekaip negalėjo pritapti prie vietinio intektualų rato. Jis buvo tiesmukas, nemokantis įvynioti minčių ir emocijų į elegantišką paketą, todėl daugelis laikė jį keistoku, storžievišku, provincialiu. Literatūrinis pripažinimas nereiškė didelių pinigų ir rašytojas sunkiai sudūrė galą su galu. Mirus mecenatui, padėtis visai suprastėjo ir R.Walseris persikėlė gyventi į Bylį, kur apsistojęs kukliame darbininkų pensione ir parašė vieną garsiausių savo kūrinių „Pasivaikščiojimas“.
Būtent ilgų pasivaikščiojimų metu rašytojo siela nurimdavo, akys įdėmiai sekdavo aplinką ir galvoje dėliojosi eilutės. Jos užpildydavo tą popieriaus lapą, kuris ryte priekaištingai žvelgdavo tuščias. R. Walseris yra ne kartą prisipažinęs, kad be pasivaikščiojimų jis negalėtų rašyti.
Deja, metams bėgant rašytojo sveikata prastėjo, kol galų gale jis atsidūrė psichiatrijos gydykloje. Kiek pabuvęs ten, jis metė rašyti. Paklaustas, kodėl neberašo, ironiškai atrėžė: „Aš čia atvykau ne rašyti, o būti bepročiu“. Tik vaikščioti jis nemetė iki paskutinės gyvenimo akimirkos. Būtent pasivaikščiojimo metu šaltą žiemos dieną jau garbaus amžiaus rašytoją užklupo mirtis. Jo kūną rado sušalusį ant sniego. Taip, kaip jis prieš daug metų buvo aprašęs savo kūrinyje.
Rolandas Kazlas, kuris ne vienerius metus gilinosi į R. Walserio kūrybą, sako, kad šis autorius yra vertas didžiausios pagarbos. „Pasivaikščiojimas“, tai ir yra tikrasis kūrėjo gyvenimas, jo likimas, laimė ir nelaimė. Tai – vaizduotės kelionė po baltą popieriaus lapą, drobę, tuščią sceną, kuri atgyja tik esant vaikštinėtojui: rašytojui, dailininkui, aktoriui, muzikantui, poetui... O tikras vaikštinėtojas negali nevaikštinėti, kitaip jis būtų nevaikštinėtojas“, – sako R.Kazlas.
„Pasivaikščiojimo“ inscenizacijos autorius, režisierius ir vaikštinėtojas – Rolandas Kazlas. Dar du vaikštinėtojai – Audronis Rūkas ir Dainius Tarutis. Scenografė ir kostiumų dailininkė – Elvita Brazdylytė. Vertėja – Rūta Jonynaitė. Šviesų dailininkas – Andrius Stasiulis. Garso režisierius – Aivaras Stankevičius. Spektaklio „Pasivaikščiojimas“ kūrimą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Spektaklis „Pasivaikščiojimas“ bus rodomas: rugsėjo 11 d. – Marijampolėje, 12 d. – Birštone, 14 d. – Panevėžyje, 16 d. – Šiauliuose, 18 d. – Kaune, 21 d. – Mažeikiuose, 23 d. – Alytuje, 24 d. – Jonavoje, 25 d. – Klaipėdoje, spalio 4 d. – Varėnoje, 16 d. – Rokiškyje.