Poetė Dovilė Zelčiūtė: norėčiau kalbėti apie gyvenimą jo nesubuitinant, tik nežinau, ar pavyksta

Už knygą „Šokiai Vilniaus gatvėje“ apvainikuota „Poezijos pavasario“ Maironio premijos laureatė Dovilė Zelčiūtė kalbėdama apie apdovanojimų svarbą kūrėjams sakė, kad rašytojams užvis svarbiausia būti girdimiems, išgirstiems ir perskaitytiems. „Visa kita – šlovės dalykai, kurie nežinia, kiek padeda, kiek trukdo. Išauga reikalavimai sau pačiam, o turi pradėti nuo nulio. Rytoj jau nežinosiu, ką ir kaip rašyti. Nes poezijoje, kaip ir visoje kūryboje apskritai – kūrėjas turi būti kintantis, o iki to reikia priaugti“, – sakė poetė.

Jei užmigsi ant laurų – minsi tuos pačius pedalus kūryboje

„Knyga „Šokiai Vilniaus gatvėje“ buvo išgirsta brolių ir sesių rašytojų, skaitytojų. Tai man tarsi ženklas, kad buvau perskaityta taip, kaip ir norėjau. Ką tik už tą pačią knygą gavau Antano Miškinio premiją – dvi premijos, abi su vainikais: buvau vainikuota Juknėnuose (Utenos r.) Antano Miškinio sodyboje, prieš keletą dienų. Miškinio premija man itin brangi – mano tėvelis (Leonardas Zelčius, 1928 - 2015, teatro ir kino aktorius – aut. past.) skaitydavo, deklamuodavo jo eiles, mano vaikystė buvo pilna šio poeto dvasios, tai man artima“, – kalbėjo autorė.

Nesureikšmindama savo asmens poetė sakė suvokianti, kad visi pasiekimai yra ne vien jos nuopelnas. „Bet kuriam kūrėjui pirmiausia talkina Aukščiausiasis, žmogus yra tik kūrinys. Jeigu žmogui suteikiami įrankiai ir galimybės, tai viskas priklausys nuo to, kiek jis bus pajėgus tai išgirsti ir atverti, įdėti valios, darbo. Arba įvyks tas stebuklas (knyga ar eilėraštis pavyks), arba tai nusikels kitam kartui“, – filosofiškai žvelgė D. Zelčiūtė.

Poetė ne pirmą kartą yra nominuojama garbingiems apdovanojimams, tačiau šįkart, tikino ji, stengėsi jų nelaukti, dėl to nesirūpinti. Ir džiaugsmas ištiko – už tą pačią knygą du įvertinimai: A. Miškinio literatūrinė premija, o dabar – Maironio prizas, vadinamasis lietuviškas Nobelis.

„Mane iškart pasveikino pirmojo „Poezijos pavasario“ laureato Justino Marcinkevičiaus dukra Ramunė Marcinkevičiūtė. Mane tai labai sujaudino. Su Marcinkevičiaus kūryba visi mes augome ir užaugome. Taip, vertinimai gali veikti dvejopai – ir paglostyti savimeilę. Bet iš kitos pusės, jei užmigsi ant laurų – minsi tuos pačius pedalus kūryboje. Pati sau linkiu, kad tas nueitas kelias tebūtų patirtis, iš kurios mokytumeisi. Visgi be jokių koketavimų – šiandien jaučiuosi laiminga, kaip prieš vestuves, tik mano jaunikis jau Danguje...“, – liūdnai nusišypsojo D. Zelčiūtė.

Prieš kelerius metus nominantų gretose atsidūrė ir kita D. Zelčiūtės knyga „Prieglaudos miestai“. „Ji parašyta po mamos ir tėvelio išėjimo, kai visas gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis, tuomet, kai lieki be jokios atramos, tarsi kraštinis. Dar turiu vyresnę sesę Kristiną. Praėjo vos keleri metai – išėjo vyras... Tokios patirtys sustiprina laikinumo pojūtį, suvoki, kad esi nutrenktas į žemę, tau suteikta galimybė čia išlaikyti egzaminą. Jeigu išlaikysi – nugyvensi teisingai, kad ir klysdamas, bet bandydamas išlipti iš klaidų, tai yra viltis, kad su tuo išlaikyto egzamino bilietu pateksi pas artimuosius. Galbūt naiviai nupasakojau, bet taip jaučiu“, – apie būties trapumą kalbėjo poetė.

O jeigu išėjusieji tavęs laukia, – užduodu klausimą, jau kurį laiką besisukantį mintyse. „Be kalbų, aš neabejoju, kad laukia. Laukia ir mato – daugelis dalykų jiems atsiveria. Karalystėje laiko nėra, ten kita laiko sąvoka. Mums duotas apibrėžtas laikas šioje žemėje eiti klystkeliais. Iš Sauliaus tapti Pauliumi kartais pavyksta, kartais vėl krenti į tą Saulių, kuris išsižadėjo Dievo, kovojo prieš Jėzų.
Tačiau po to kai praregėjo, tikrąja ta žodžio prasme, Saulius atsivertė į Paulių“, – pirmiesiems krikščionims reikšmingą įvykį priminė D. Zelčiūtė, kuris net tris kartus yra minimas Apaštalų darbų knygoje.

Jei esi girdimas savo laike – tai didelis džiaugsmas

Sulaukusi palaikymo, poetė tikino supratusi, jog jai pavyko savo žodžiais „paliesti“ skaitytoją.

Turbūt tai ir yra poeto misija, paslaptis? „Daug yra kūrinių, kurie išgirstami ir įvertinami tik po autoriaus mirties – yra ir šitoks kelias. Ir dėl politinės, ir dėl meninės pakraipos – priežasčių įvairiausių. Jei esi girdimas savo laike – tai didelis džiaugsmas“, – sakė literatė ir pasvarstė, kad kūrėjai, matyt, besočiai. Gali gauti nors ir dešimtis premijų, vis tiek nebūsi patenkintas savo kūryba.

Todėl D. Zelčiūtė vis pacituoja menininką Petrą Repšį, kuris yra sakęs, kad „kūryba tai karas su savimi, visa kita – už tvoros“. „Turėdamas galvoje konkurenciją, šlovę ir visa kita. Pirmiausia tai karas su savimi. Kaskart pradedi iš naujo, ieškodamas formos, turi „prigyventi“ naują knygą. Bent jau man taip – rašau „knygomis“, ne atskirais eilėraščiais“, – su kūrybos proceso užkulisiais pažindino poetė.

Įkvėpimo šaltiniu, pasak D. Zelčiūtės, tampa pats gyvenimas, amžini dalykai – meilė, netektys, išsiskyrimai, skausmas, Dievo ieškojimas ir jo neradimas: „Tai gali tapti įkvėpimu, varikliu, kodėl tu rašai, kodėl nori užrašyti. Iš kitos pusės, tas variklis ir įkvėpimas yra mėginimas įvardinti pasaulį – kaip jį jauti, paliudyti žodžiais savo patirtį. Poezijos pasaulis visiškai kitoks nei kasdienybės: jis gali sukeisti laikus, perkurti erdves, sąvokas, personažus, pasiremti mistika, tikėjimu.“

Paklausta, ar balto popieriaus baimė apninka kiekvieną kūrėją ir ar ji tikrai egzistuoja, D. Zelčiūtė prisipažino, kad ją jausdavusi anksčiau, kai tarp rašymų nutįsdavo dideli laiko tarpai. Atrodydavo, kad nieko nedarai. Tik vėliau ateina supratimas, kad knygą reikia „prigyventi“. Turi pasikeisti ir kalba, ir išgyvenimai, ir suvokimas. Kiekviena knyga turi būti atskiras, naujas kūrinys, tobuliausiu atveju. Ne visada tai pavyksta“, – atvirai kalbėjo rašytoja.

Ji linkėjo sau ir jauniems žmonėms turėti kantrybės „išlaukti paties savęs“. „Kol tapsi pats sau aiškesnis, kol visiškai neištversi tylėti, kol pasikeis kalba, kol turėti valios ją pakeisti rašant. Taip, kai ilgai nerašai atsiranda nerimas, kad su tavimi kažkas netvarkoje, bet iš tiesų, tai pasaulio fiksavimas. Matymas, vaizdiniai – tai niekur nedingsta, tu esi toks pat žmogus, visa tai krenta į tave. Ateina laikas – susidėlioji“, – įsitikinusi kūrėja.

Vidinė tikrovė kitur veda

Į pastebėjimą, kad lietuvių poezija gan liūdna, joje nepasisemsi džiugesio, D. Zelčiūtė atsakė, jog poetai ir neturi linksminti, tai esą faktas. „Nėra taip, kad būtent lietuvių poezija turi kažkokį liūdesio ženklą. Tai universalūs išgyvenimai ir patirtys. Linksmas poetas atrodytų tarsi kvailelis. Menininkas turi būti nelaimingas (kažkur neseniai perskaičiau). Laimė – akimirkos išgyvenimai, dėkingumas Dievui už nuostabius dalykus: pasaulį, meilę, vaikus, mylimus žmones. Iš džiaugsmo pertekliaus sunkiau rašyti nei iš liūdesio. Yra tokia problema... Siekčiau rašyti meditacinę, minimalistinę poeziją, tačiau kai tik sau tai pasakau – „išmuša visus kamščius“. Vidinė tikrovė kitur veda“, – kalbėjo poetė.

D. Zelčiūtės poetiniuose tekstuose gali atrasti aliuzijų į tikrą jos gyvenimą. Literatė gimė aktorių L. Zelčiaus ir Danutės Juronytės šeimoje, Kaune. Eilėraščiuose dažnai prabėga teatro vaizdinių. Rinkinyje „Duženų sniegas“ (1997) išvysti avansceną: „<...> kiauras stogas virš nerealybės / artistai nebevaidina / stovi ir verkia / aukštumų katastrofoj /žuvo visi režisieriai / ir sudegė tekstai /bet ar visi? / kažkas viliasi <...>

Viename naujausių „Šokiai Vilniaus gatvėje“ išnyra dukters paveikslas: <...> uždedu ledą / skambinu dukrai tai viskas / ir ji išgelbėja moka / aklinoje tamsoje ropoju / greitai dvylika / laikas leisti morfiną / paskui ir vėl – doloblokas <...>

Poeto ir tiesos akistata – skaitytojus visada intriguoja. Ar poeziją reiktų priimti kaip tiesą, ar kaip fantaziją?

„Skaitytojas turėtų (aš siūlyčiau) priimti tekstus kaip poetinę tiesą, nesigilinti, kiek tai atliepia tikrovę. Bet žinoma, žmogus yra žmogus. Poezijoje yra atpažįstamų momentų, tačiau eilėraštis, nuo tos akimirkos, kai jis užrašytas – tampa kūriniu, o ne tikrovės atspindžiu. Tikrovės kopija – tai ne menas, ne literatūra, – neabejoja pašnekovė. – Kad įvardinsi teatrą, vyrą, dukrą, ligas, mirtį – visai negarantuoja, kad tai taps kūriniu. Galbūt eilių skaitytojui lengviau skaityti, kai yra atpažįstamumo momentų. Tačiau čia yra ir didelis pavojus, spąstai rašančiam – gali užsižaisti. Tikrovės įvardinimas nepakyla iki meninės literatūros“, – pažymėjo Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

Bet kuriame mene – kūrėjas yra nuogas

Jauni poetai kartais prisipažįsta bijantys atvirumo, atsivėrimo prieš skaitytojus. Tačiau D. Zelčiūtės pastebėjimu, tai visiškai nesvarbu.

„O kai kabarete šoka šokėjos – ką žiūrovas pagalvoja apie prisegamas kojines? Esu literatūros atstovė, man svarbu, ar tekstas tampa kūriniu. Gali saugotis, bijoti, tačiau kad ir teatre – kai aktorius išeina į sceną, matysis, kiek jis knygų perskaitęs, kiek tikras, nuoširdus, kiek sugeba persikūnyti, ar įsipatoginęs gyvenime, ar yra tik režisieriaus įrankis, ar kartu kūrė vaidmenį – prieš publiką jis išstoja absoliučiai nuogas. Bet kuriame mene – kūrėjas yra nuogas, matomas. O asmeniniai dalykai – kokie jie vertę turi? Jokios. Nebent svarbūs tik pačiam žmogui. Aš kitaip nemoku rašyti... Yra įvairi poezija: hermetiška, simbolistinė, kokia tik nori... Matyt, mano toks kelias – išgriebti kuo daugiau tikrovės ženklų iš gyvenimo, mažinti atstumą tarp buities ir būties. Norėčiau kalbėti apie gyvenimą jo nesubuitinant, tik nežinau, ar pavyksta“, – poezijos tikslus trumpai apibrėžė D. Zelčiūtė.