Poetas mirė kovo 13-ąją, eidamas 93-uosius gyvenimo metus. Tai, kad šalis neteko žinomo poeto bei literatūros kritiko socialiniuose tinkluose paskelbė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė.
Atsisveikinti su velioniu buvo galima sostinės M. K. Paco gatvėje esančiame Laidojimo paslaugų centre. Amžinojo poilsio A. Baltakis atgulė sostinės Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
Lietuvos rašytojų sąjungos paskelbtame nekrologe rašoma, kad A. Baltakis gimė 1930 vasario 15-ąją Leliūnuose, Utenos rajone. 1954 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete.
1953–1954 m. vadovavo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai, redagavo almanachą „Jaunieji“. 1952–1956 m. buvo žurnalo „Tarybinė moteris“ literatūrinis darbuotojas, skyriaus vedėjas, atsakingasis sekretorius.
Ilgus metus (1956–1990 m., su dvejų metų pertrauka) dirbo „Pergalės“ (dabar „Metai“) žurnalo redakcijoje: 1956–1957 m. ėjo Kritikos skyriaus vedėjo, 1957–1959 m. – Prozos ir poezijos skyriaus vedėjo, 1959–1964 m. atsakingojo sekretoriaus, 1978–1985 m. vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo pareigas, o 1964–1976 ir 1985–1989 m. buvo vyriausiasis šio žurnalo redaktorius.
Nuo 1990 m. buvo žurnalo „Metai“ redakcinės kolegijos narys. Nuo 1955 metų – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
A. Baltakis išvertė ir kartu su kitais vertėjais publikavo nemažai rusų, ukrainų autorių kūrybos. 2004 m. jam buvo paskirta tarptautinė T. Ševčenkos fondo premija už ukrainiečių poezijos vertimus į lietuvių kalbą.
Poetas buvo apdovanotas daugybe literatūrinių premijų ( 1974 m. – Salomėjos Nėries, 2002 m. literatūrine „Varpų“ premija, 2015 m. Eduardo Mieželaičio premija), 1993 m. jam buvo suteiktas XX a. kultūros pasižymėjusio žmogaus garbės vardas (suteikė Kembridžo tarptautinis biografijų centras), o 2005 m. jis buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Algimantas Baltakis išleido per trisdešimt poezijos knygų: Velnio tiltas: eilėraščiai (1957, 1961), Keturios stygos: eilėraščiai (1959), Mažosios poemos (1963), Požeminės upės: eilėraščiai (1965, 1967), Keliaujantis kalnas: eilėraščiai (1967), Akimirkos: eilėraščiai (1970), Stebuklinga žolė: eilėraščiai (1971) ir daugybę kitų, tarp jų – keletą ir vaikams skirtos poezijos. Jis buvo lyrikas iki kaulų smegenų, priklausantis vadinamajai ketvirtojo dešimtmečio kartai, atgaivinusiai pokario metais sunykusią lietuvių poeziją.
Į ankstyvąją jo poeziją įsiveržė miestas, priemiestis, darbo kasdienybė (Priemiesčio berniokas: eilėraščiai, 1976), žaismingas meilės motyvas. Poetas siekė kalbėti paprastai, visiems suprantama kalba, be sureikšminimo, be pozos: „Stengiausi būti balsu tų, kurie niekuo neišsiskiria, gėrio apraiškų ieškojau šalia mylimo žmogaus, gamtoje, buityje“, – tvirtino jis.
Daug jo poezijoje ir gimtųjų vietų pajautos, eilėraščiuose atsispindi ir jo biografija, jo charakteris ir tai, kaip kad pats tvirtino, buvo jo stiprybė. Knyga Strazdiškio elegijos – ištisai padiktuotos tėviškės nostalgijos.
A. Baltakio kūrybai būdinga smalsaus, įžvalgaus žmogaus saviraiška, nuoširdus lyrizmas, paprasta poetinė kalba ir intymaus pokalbio gaidos (Mudviejų vakaras: meilės lyrika (1986), Pusryčiai dviese: meilės lyrika (2005). Gal todėl A. Baltakis tapo labiausiai dainuojamu Lietuvos poetu, dešimtys jo eilėraščių virto liaudies dainomis.
Tiems, kas bent šiek tiek domisi poezija, iki skausmo yra žinomos A. Baltakio rinktinės Gimiau pačiu laiku: iš dienoraščių, 1960–1997 (2008), Antakalnio vigilijos: lyrikos rinktinė 1980–2010 (2010), Pėsčias paukštis: lyrikos rinktinė, 1950–2012 (2013).
Algimantas buvo bendruomenės žmogus – jam visada rūpėjo, kaip ir kuo gyvena kiti, kaip jiems sekasi, kaip laikosi kolegos. Kol pajėgė – susitikdavo su jais, o sulaukęs garbaus amžiaus dažnai paskambindavo jaunesniems, apgailestaudamas, kad jo kartos rašytojai visi jau iškeliavę.
Tiesą sakant, Algimantas buvo toks žmogus, kurio ne tik įdomu klausytis, bet jį reikėjo ir matyti, jo natūralų gaivalingumą, jo gestus, veido išraišką, jo spontaniškumą.
Anot prof. V. Daujotytės, jis buvo gyvo gyvenimo nervo poetas, permąstantis visuomenę, viešuomenę ir šviesuomenę, jos prietarus, ydas, džiaugsmus ir kentėjimus. Jis tą darė šmaikščiai, su lengva ironija, kaip žmogus, kuris žiūri ir reaguoja, mato ir perspėja. Ne veltui ir viena jo knygų pavadinta Privalau paliudyti: mintys, dienoraščiai, posmai, pašnekesiai (2017).
A. Baltakio poeziją galime vadinti biografiška ar autobiografiška, galime vadinti tiesiog gyvenimiška, nes tai gyvas audinys, sudaigstytas gyvais jutimų siūlais: „Koks tu, eilėrašti baisus! / Nuogai mus išrengi visus, / Ką slepiam netgi nuo savęs, / Liepi išnešti į gatves.“ – rašė poetas rinkinyje Penkiasdešimt eilėraščių.
O jis pats yra sakęs: „Esu toks, koks esu, rašau tokiems pat žmonėms, kad mane suprastų. Man brangiausios tos mano knygos, kuriose labai daug manęs. Ir sudėliotos jos planingai, vientisai. Tai Velnio tiltas, Strazdiškio elegijos ir Vienuolynas. Kiekviena susijusi su tam tikrais išgyvenimais, emocijomis. Velnio tilte norėjau rašyti tema, kuria tada kalbėti nebuvo galima, Strazdiškyje – atsisveikinimas su tėviške, o Vienuolynas – kaip apibendrinimas. Juk tik du žodžiai sakomi pasauliui: labas ir sudie. Pusę gyvenimo sakai „labas“, o kitą pusę – „sudie“…
Šiandien sakome sudie 1966 m. Poezijos pavasario laureatui, šį titulą pelniusiam už rinkinį Požeminės upės. Amžinybėn išlydėdami paskutinįjį iš „trijų poezijos muškietininkų“ (Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis ir Justinas Marcinkevičius), atsisveikiname su visa trisdešimtųjų metų gimimo karta.
Kiekvienas skaitytojas A. Baltakio knygose atras sau artimas eilutes, bet iš tikrųjų Poetas nieko nemoko, / Jis tik pavaizduoja / mokytą vienuolį, / o tasai / retkarčiais / ima staiga ir prabyla / išminčiaus balsu, / kaip ir dera mokytam vienuoliui. / Tačiau dažniausiai / poetas su mokytu vienuoliu / sėdi prie Babilono upės / ir tyli (Vienuolynas, 1998).