V. Tymčukas mūsų šalyje lankosi ne pirmą kartą. Jis pastebėjo, kad prasidėjus karui ryšiai tarp Ukrainos ir Lietuvos labai sustiprėjo.
„Per tuos pusantrų metų, kai Rusija vykdo aktyvų įsiveržimą į Ukrainą, aš ir mano pažįstami kariškiai, taip pat ir kiti ukrainiečiai turėjo kontaktų su lietuviais. Pradedant rašytojiškais, literatūriniais, kultūriniais klausimais ir baigiant kariškiais, savanoriais, kurie atvyksta į Ukrainą su pagalba. Palyginant su ankstesnėmis savo išvykomis galiu pasakyti tik tiek: ryšiai, geranoriškumas vienas kitų atžvilgiu – sustiprėjo. Nes mūsų vertybės ir ateities matymas panašūs: norime gyventi taikoje, daryti gerus darbus“, – sakė jis.
Nors į Lietuvą V. Tymčukas atvykęs tik antra diena, bet jau spėjo pastebėti palaikymo ženklus.
Rusija stovi ant stiprių, bet molinių kojų
2015-aisiais viename savo interviu V. Tymčukas yra sakęs, kad Rusija neturi jėgų užimti Ukrainą. Kaip matantis situaciją šiandien, ar jau galima būtų daryti kokias nors prognozes, – pasiteirauju Ukrainos ginkluotųjų pajėgų papulkininkio.
„<...> Jau pusantrų metų aktyviai ir nuolat vykdome ginkluotą pasipriešinimą. Pagal netekčių mastą (ir iš mūsų, ir iš priešo pusės) ginkluotųjų pajėgų, taikių gyventojų, tarp jų – moterų ir vaikų – palyginamas su Antruoju pasauliniu karu. Rusai klausia, ar ukrainiečiai pasirengę kovoti iki paskutinio ukrainiečio? Kitais žodžiais tariant, perverčiant šį klausimą – jiems jų žmonės nėra jokia vertybė – pasirengę eiti iki galo, kad užmuštų kiekvieną ukrainietį. Ne, mums to nesinori, priešingai, norime gyventi ir kurti, keistis į gera. Mūsų pamatas – valstybingumas, laisvas pasirinkimas, demokratinės vertybės, nubaudžiant tuos, kas ėmėsi šio nusikaltimo žmogiškumui, pradėjo invaziją.“
Naujų prasmių tai neatneš
V. Tymčukas įžvelgė grėsmę, kad „rusų pasaulio“ ideologija užsienyje gali būti priimta kaip vertybė. „Didžiosios rusų kultūros“ vaizdinį aktyviai pasigavo Kremliaus propagandandistai, tad pašnekovas visiškai pritaria raginimams ignoruoti rusų kultūrą, taip pat ir literatūrą.
Ne visi gali kurti karo metu
Karas ir poezija, atrodytų, patys iš savęs nesuderinami dalykai. Visgi, V. Tymčuko manymu, vietos lyriškumui gali atsirasti visada, netgi ir tokiomis sąlygomis.
Rašydamas V. Tymčukas šiandien sakosi esąs kaip dailininkas, kuris pasidaro eskizą. „Visada yra galimybė atrasti tą dešimt ar dvidešimt minučių... Vis tiek, gyveni emocijomis, mintimis, istorija, žiniomis, bendravimu, portretu žmogaus, kuris šalia tavęs, neapykanta priešui, pykčiu... Poezija man kaip eskizas, trumpo laiko akimirka, aplinkybės, kurias ji liudija. Taip jau nutiko, kad turiu patirties rašyme, tad tas emocijas užrašau, bet jos, jokiu būdu, nėra terapinės. Tai realūs eskizai, vaizdų, kurie atstitinka. Galima pavadinti poetiniu dienoraščiu, bet reguliarumo nėra, tik emocija“, – pasakojo pašnekovas.
Visgi, pastebėjo V. Tymčukas, ne visi rašytojai karo metu gali kurti: „Antros karo fazės metu bandžiau rinkti Ukrainos poezijos pirmų šimto dienų antologiją. Apie pusė mūsų rašytojų pirmas šimtą dienų rašyti negalėjo.“
V. Tymčukas turi karinį išsilavinimą, yra profesionalus kariškis jau dvidešimt septynerius metus.
Paklaustas, kur ieškantis poetinio įkvėpimo, V. Tymčukas sakė, kad juo gali tapti ir specifinė karinė terminologija.
Paminklai – amžina tema
Istoriniai memorialai ir paminklai – nesenstanti tema, aktuali ir Lietuvai, ir Ukrainai. Visai neseniai buvo proga pasiklausyti kultūrininkų organizuotos diskusijos – bandyta spręsti, ar reikalingas atminimo ženklas poetui Justinui Marcinkevičiui, asmenybei, kuri vertinama nevienareikšmiškai. Iš vienos pusės – Komunistų partijos narys, iš kitos – Atgimimo dalyvis, Sąjūdžio narys, tautiškumo gynėjas.
Paprašytas patarti, koks, jo akimis, sprendimas būtų teisingas, V. Tymčukas sakė, kad galintis tik papasakoti, kokią patirtį šiais klausimais turinti Ukraina.
Nors riba, šičia, anot V. Tymčuko, iš tiesų labai plona. „Kaip ir stačiatikių bažnyčia, išlaikanti kanoninį ryšį su Maskvos patriarchatu – ji turėjo dominuojančią reikšmę Ukrainoje. Ir dabar dar bando to kibtis. Kai visuomenė bando ją išvesti į „Dievo šviesą“ – jie pareiškia, kad yra geri, daro gerus darbus. Bet visuomenei kyla kitas klausimas – kur pasmerkimas? Kas kaltininkas, kas pradėjo šį karą – įvardinkite aiškiai. Efemeriškas blogis? Toks atsakymas netenkina visuomenės. Balta turi būti balta, juoda – juoda.“