„Poezijos pavasario“ laureatas Julius Keleras: iki kol eilėraščiai sugulė į rinkinį, išvydo dienos šviesą – gan ilgas kelias

Šių metų „Poezijos pavasario“ – Maironio premijos laureatu paskelbtas poetas, vertėjas, fotografas, dramaturgas Julius Keleras už eilėraščių knygą „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ (Leidykla „58 sapnai“). Paklaustas, ką šis įvertinimas jam reiškia, J. Keleras buvo atviras: kaip ir kiekvienam menininkui – pripažinimą: „Banaliai tariant, pats sau gali atverti daugiau galimybių. Gali, kaip sakė M. K. Čiurlionis, plačiau išskleisti sparnus. Tas sparnų skleidimas labai svarbus, leidžia pasitikėti savo jėgomis, nes menininkas yra nuolatinėje abejonės būsenoje. Jeigu yra priešingai, reikėtų suabejoti jo menais. Kaip aš jaučiuosi? Panašiai ir jaučiuosi. Ar aš to laukiau ir tikėjausi? Tikrai ne. Apie tai negalvojau, ne dėl to rašau, ne dėl to buvo sukurta šita knyga.“

Traukiant atminties siūlą

„Iki kol eilėraščiai sugulė į rinkinį, išvydo dienos šviesą – gan ilgas kelias. Sakyčiau, praėjo geri septyneri metai, kai pradėjau rašyti, traukti iš atminties motyvus, kurie man atrodė svarbūs, intriguojantys, įprasmintini. Autoriui turi būti įdomu tai, ką jis daro, jis turi sukurti, susikurti prasmę. Pirmiausia – sau, kad tai atsispindėtų ir kitur. Kai parašiau pirmą eilėraštį apie Ukmergę – jis kurį laiką pagulėjo. Tada – antras, trečias eilėraštis, motyvai pradeda kartotis, stumti vienas kitą, plėsti, papildyti... Pradėjau traukti iš atminties siūlą, kalbinti mamą, kad ji atsimintų tam tikrus dalykus, įvykius, žmones. Mamai 85-eri, ji viską puikiai atsimena, bet po kurio laiko, pagalvojus, man sakydavo – tu atsimeni geriau. Bet, sakau, kaip galiu geriau atsiminti, jeigu man buvo tik treji? Taip, atsimeni, bet miglotai, arba net susifantazuoji, kad toks įvykis galėjo nutikti“, – kalbėjo J. Keleras.

Anot jo, vaikystės prisiminimai – ir tikri, ir truputį išgalvoti, ir tikėtini. Jie susiraizgo į pynę, į sunkiai atnarpliojamą mazgą. „Aišku, svarbios yra detalės, nes nuo detalių atsiranda eilėraštis – nuo vieno žodžio, vienos emocijos. Tai padeda prisiminti, atstatyti senelių namų aplinką, kurioje vyksta mano eilėraščių veiksmas – smulkiausias detales. Mano eilėraščių veiksmo ir erdvės zona labai siaura. Tarkim, man visada atrodė, kad seneliai gyvena pačiame Ukmergės pakraštyje, bet galbūt tai visai nebuvo pakraštys, o vieta netoli miestelio centro? Kiek vaikas gali prisiminti? Buvo didžiulis sodas, visi sodiečiai augindavo bulves, kitas daržoves, vaismedžius. Iš dalies, arba didžiąja dalimi – tai buvo prasimaitinimo šaltinis. Žmonės valgydavo mažai, kukliai, dirbdavo daug. O vaikui – kas belikdavo? Žaisti su broliu, pusbroliais ar kaimynų vaikais. Buvo visiškai natūralu stebėti gyvenimą, kuris vyksta aplinkui“, – pasakojo J. Keleras.

O vyksmo, vaiko akimis, netrūko – J. Kelero močiutė globojo katinus, kurie nakčiai buvo paleidžiami į lauką, o ryte grįždavo apdraskyti po kovų su kitais katinais. Ukmergės pakraščio gyvenimas – prilygo kaimo gyvenimui.

„Toks nuostabus, tobulas laikas! Tuo metu – tik fiksuoji. Fiksuoja sąmonė, atmintis, o vėliau, gerokai vėliau (kaip dabar – atėjo laikas eilėraščiams) – visa ima ir išsprūsta iš atminties kraitelės. Tada anie žmonės, daiktai, formos, kvapai, spalvos... visa sugrįžta iš kažkokio vidinio sugrįžtančio pasakojimo“, – reflektavo literatas.

Kai gyveni literato gyvenimą, rašai – turi save realizuoti

Vis dėlto, šiandieniame pasaulyje vis dažniau vengiama atsivėrimo, dalijimosi tikromis emocijomis, neretai pasislepiama už kaukės. Apsimestinumas, bijojimas kalbėti pirmuoju asmeniu – egzistuoja poezijos pasaulyje?

„Galima sakyti ir taip, esama... Žinoma, yra įvairių poetų, įvairių sričių, krypčių, pozicijų. Mano atveju, ši knyga buvo rašoma kaip atskiri eilėraščiai, tik vėliau man kilo mintis, kai jų susiklostė didesnis pluoštas, kad vis dėlto tai galėtų būti knyga. Kadangi save laikau rašytoju, man rūpi leisti knygas. Judita Vaičiūnaitė sakydavo, kad jai kas dvejus metus tiesiog organiškai reikia išleisti po knygą. Man kažkas panašaus! Kai gyveni literato gyvenimą, rašai – turi save realizuoti. Dėl atsivėrimo – rašai tarsi dienoraštį. Bet nenorėjau, kad tai būtų dienoraštis – tai yra labiau nuotrupų / fragmentų romanas, mikro romanas, ten vyksta vaikui svarbūs įvykiai. Kažkas mitologinio atsitinka su pasakotoju, su tuo vaiku, su tuo grįžimu į tuos laikus, į kuriuos grįžti nebeįmanoma. Tarsi tampi Odisėju, po ilgų klajonių beprotiškai norinčiu grįžti į Itakę. Man atrodė, kad tai daryti prasminga – tiesiog pačiam sau“, – atviravo literatas.

Keisčiausia, anot J. Kelero, kad kiti žmonės, kurie skaitė šią knygą, po to, kai ji buvo išleista – atpažindavo savo vaikystės virtuvėles, vaikystės aplinką. „<...> Visai netyčia pasiekiau tai, ko beveik neįmanoma pasiekti – knyga tapo ne vien mano, bet ir kitų žmonių liudijimais. Tegu ir netiesiogiais. Galbūt slaptuoju moto mano knygoje galėtų būti mintis: gyvenk ir prisimink – gyvuosius ir mirusius, neužmiršk, iš kur tu atėjai, vertink tai, perduok kitoms kartoms. Memorialinės–testamentinės intencijos neturėjau, bet tai turbūt irgi svarbu“, – svarstė J. Keleras.

Vaikystės centru, kad ir kaip būtų keista – tapo virtuvėlė. „Pagrindinė prasmės kūrimo vieta, nes žmonės turi valgyti: visos tetos ir bobutės nepaliaujamai ruošdavo maistą. Šeima buvo didelė – suvažiuodavo iš Vilniaus ir Kauno, žodžiu, virtuvėlė lyg ir tapo gyvenimo centru. Gyvenimas sukosi aplink ją kaip apie savo nematomą ašį. Metų laikai, kintančios spalvos... Ir sodas, ir vaikų žaidimai, ir suaugusiųjų darbai, galiausiai, viskas atsiremdavo į tą virtuvėlę, kur reikėdavo pusryčiauti, pietauti, vakarieniauti, švęsti įvairias šventes... gyventi. Ta virtuvėlė – lyg ir įvaizdis, lyg ir personažas – svarbi atminties vieta – gyvoji vieta“, – aiškino J. Keleras.

Julius Keleras

„Visai netyčia pasiekiau tai, ko beveik neįmanoma pasiekti, – knyga tapo ne vien mano, bet ir kitų žmonių liudijimais. Tegu ir netiesiogiais. Galbūt slaptuoju moto mano knygoje galėtų būti mintis: gyvenk ir prisimink – gyvuosius ir mirusius, neužmiršk iš kur tu atėjai, vertink tai, perduok kitoms kartoms. Memorialinės–testamentinės intencijos neturėjau, bet tai turbūt irgi svarbu“

Atsiminimo galia – prilygsta Dievo galiai

Eilėraščių knygoje „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ sutinkamas religinis motyvas, Dievo paveikslas įžvelgiamas ir kaimyno veide, ir mažoje mergaitėje (Mergelė Marija). Tikėjimas – gyvenimo atrama, sąmonės būsena, o poezijoje?

„Viename eilėraščių, kur kreipiuosi į Dievą, nenoriu minėti jo vardo, rašau – „Prašymas D.“: Ir nesvarbu, kad nėra nei to namo, nei sodo, nei tos kriaušės – tegul viskas lieka taip, kaip atsimenu. Tas atsiminimas, atsiminimo galia – prilygsta Dievo galiai. Prisiminimas yra galingas instrumentas. Dėl jo pajustas ankstyvasis daiktų, santykių, gyvenimo, prustiškų patirčių junginys: patiri, išgyveni daiktus, patiri tai, kas visai kas kita, nei Vilniuje. Ukmergė man – antrasis miestas po Vilniaus, nes ten [prabėgo] visos vasaros, turbūt ir kai kurios žiemos, kai su seneliais galima buvo praleisti daugiau laiko, sėdėti prie krosnies... Močiutės melsdavosi, o į bažnyčią jas nuveždavo dėdė – rentgenologas, profesorius. Kadangi jis vienintelis iš šeimos tuo metu turėjo mašiną, prisimenu, kad atvykęs iš Kauno jis nuveždavo močiutes ir tetelę (taip vadinome tetas) į bažnyčią, – prisiminė J. Keleras ir pridūrė, kad šeimoje visi buvo vadinami mažybiniais kreipiniais. – Aš buvau Juliukas, o kiti šeimynykščiai – tetelės, diedukas, Adziulis, Vytulis, Alfutis, Artutis, Virgutė, Birutėlė – mano mama, žodžiu, viskas buvo sumažybinta. Be abejo, ten tuo būdu šmėkšteldavo galingas meilės signalas.“

O pati virtuvėlė, tęsė J. Keleras, nors buvo labai kukli, bet, jo žodžiais tariant, nors dabar labai nepopuliarus žodis – dvasiškai brangi.

„Mažas stalas, klijuotė, viskas švaru, bet, kai dabar prisimeni, – kaimuose taip gyvena tik labai nepasiturintys... Žmonės dabar pažengę, įsirengę, nebegali pavadinti tos jų erdvės virtuvėlėmis, reiktų vadinti bent jau kaimo virtuvėmis. Man itin brangi ana virtuvėlė su mažu stalu, indauja, baltais puodeliais žaliais taškučiais, su tais pačiais – nesudaužomais, amžinais, mano sąmonėje. Su cukrine, su katinais, kurie snaudžia grįžę po kovų pas močiutę ant kelių, jos skreite, o ji pati prisiglaudusi prie krosnies. Eilėraščių topografija, kaip jau sakiau, gan kukli – Šventoji upė, įkalnė, vedanti pas kaimynus, kur eidavome pieno, dulkėta gatvė, netoliese esanti ligoninė ir kapinės... maži kadrai, kadriukai, paliudijantys tam tikrą stebuklingą akimirką tarp serbentynų, tarp giminių, kaimynų, tarp dienos, vakaro.“

Vaizdiniai ryškūs, kaip tikri fotografijos kadrai... Gal juntamas ir poreikis išleisti fotoalbumą, – pasiteirauju pašnekovo.

„Poreikis visada egzistuoja, tačiau viskam reikia laiko, jėgų, svarbiausia, pinigų. Prieš dvylika metų esu išleidęs fotoalbumą „Vilniaus šaligatviai“. Prisimenu kančias, kai reikėjo jį paruošti... Tai turi atlikti ne vienas žmogus, reikia tekstų, redaktoriaus, maketuotojo, dizainerio... Viskas, bent man, turi būti padaryti aukščiausiame lygyje. Finansinės kančios, jos siaubingos... Fotografijų parodai taip pat reikia daug daug pinigų, o jų niekas nemėto iš oro. <...> Turiu didžiulį fotografinį archyvą, deja, prie jo negaliu prisėsti, dabar norėčiau išleisti savo rinktinę, ketinu pateikti Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) leidyklai“, – planais dalinosi J. Keleras.

Rašytojas atvirauja šiandien jau sulėtinęs tempą. „Jeigu jaunesnis labai skubėdavau spausdintis, knygas pateikinėti – dabar to nedarau. Šita knyga – išnešiota, išbraukyta, įtariai ištikrinta daugybę kartų. Ja esu beveik patenkintas“, – sako J. Keleras ir priduria, kad būtų galėjęs dar kelis eilėraščius iš jos pašalinti, bet knygos formatas, dydis – tenkina. Jo manymu, tokios knygos ir turėtų būti – nei per storos, nei per plonos.

Kas atsitinka, kai nieko neatsitinka, ir kas neatsitinka, kai kas nors atsitinka?

Įdomu paminėti, kad J. Keleras yra išleidęs ir knygų vaikams. Literatūrologė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė apie rašytojo knygą „66 istorijos nesibaigia“ yra rašiusi, kad tai „paradoksalus literatūrinės išmonės pasaulis – būtų galima pasakyti suaugusiesiems. Šmaikščios ir netikėtos trumpos istorijos apie keisčiausius dalykus – būtų galima pasakyti vaikams. Istorijos, kviečiančios pasinerti į pasaulį, kuris lyg ir yra, o lyg ir ne. Ten gali vykti viskas lyg ir taip pat kaip čia, bet tik kitaip.“

Intriguoja J. Kelero šioje knygelėje vaikams iškeltas klausimas, tad užduodu jį pačiam autoriui: tad, kas gi atsitinka, kai nieko neatsitinka, ir kas neatsitinka, kai kas nors atsitinka?

„Kaip galėjo Buda atsirasti iš nieko?... Jau miręs budistų vienuolis Bo Haeng Sunim (Kęstutis Marčiulynas) man užrašė savo knygą „Laiškai iš Drakono namų“ klausdamas: „Juliau! Kiek metų tam, kas gimė prieš gimdamas?”. Žinoma, priklauso nuo to, kaip mes tai įsivaizduotume. Man atrodo, čia slypi įkvėpimo židinys. Kaip atsiranda eilėraštis, kurio nėra? Visi poetai yra prirašę begales blogų eilėraščių, tik nebūtinai jie iškyla į dienos šviesą. Ana Achmatova yra rašiusi: „Kad jūs žinotumėte, iš kokių šiukšlių atsiranda eilėraštis“. Ji norėjo pasakyti – iš kokių draiskanų, eilučių, atsitiktinių žodžių, kaip viskas ima ir netikėtai susijungia... Metaforiškai kalbant, atrodytų, kaip iš neskanių uogų padaroma skani uogienė. Eilėraštis panašiai gimsta, kaip niekas kitas. Baldininkas, paėmęs lentas jau žino, kaip jis atliks darbą, nes tai ne pirmas, ir ne antras jo daromas baldas. Su eilėraščiais kitaip – kartotis gali nebent forma – soneto, ir pan. Ypač lyrika, lyrinė fiksacija, ji nesikartoja, tai unikali ir lygiai taip unikaliai išreiškiama emocija“, – pažymėjo J. Keleras.