Į literatūrą nėręs teisininkas
„Rašymas nėra mano gyvenimas. Rašau, kai turiu laisvo laiko, ūpo ir kai išstudijuoju „sužvejotą“ medžiagą“, – pasakoja jau trečią romaną išleidęs advokatas J. R. Smilgevičius. Istorinio romano autorius pripažįsta, kad pagrindinė veikėja Marta fon Macer tikslaus istorinio prototipo neturi, tačiau šią išraiškingą personažę sukurti padėjo skirtingų istorinių asmenybių bruožai ir, žinoma, realūs įvykiai. Nuo Lietuvos užsienio politikos dokumentų iki svarbiausių tarptautinių dokumentų – autoriaus išstudijuotų ir pasakojimui pasitelkiamų šaltinių sąrašas stulbina.
Europa galėjo būti kitokia?
Romaną „Marta fon Macer“ jau perskaitęs ir įvertinęs Kovo 11-osios akto signataras, diplomatas Mečys Laurinkus atkreipia dėmesį, kad autorius meistriškai aprašo visai Europai reikšmingus praėjusio amžiaus įvykius ir jų užkulisius. „Vokietija vaduojasi iš Versalio sutarties. Galvas kelia naciai. Į politinę areną braunasi bolševikinė Rusija. Europos diplomatijos istorijoje klestėjo slaptoji diplomatija. Ne išimtis – ir politinės žmogžudystės‘, – pastebi M. Laurinkus.
Knygoje veikia ir puikiai žinomos istorinės asmenybės ir platesnei visuomenei kiek mažiau žinomi, bet pasaulio istoriją galbūt kita kryptimi galėję pasukti žmonės. J. R. Smilgevičius prisipažįsta, kad jam pačiam svarbiausia asmenybė – Walter Rathenau, vokiečių pramonininkas ir visuomenininkas, filosofas ir rašytojas, ženkliai prisidėjęs prie Vokietijos atkūrimo po Pirmojo pasaulinio karo.
Užimdamas Vokietijos užsienio reikalų ministro pareigas jis laikėsi pozicijos, kad Vokietijos mokamos reparacijos turi padėti atstatyti Europą. Tiesa, jo pozicijos nepalaikė radikalūs nacionalistai. Galbūt laikydamasi W. Rathenau vizijos Vokietija būtų atrodžiusi kitaip, tačiau šis diplomatas pakeliui į darbą buvo nužudytas ultranacionalistų.
Nepatogu
„Laikas, į kurį nukeliu skaitytojus, man nepatinka, bet man svarbiausia ne veiksmo metai, o ką noriu papasakoti. Juk nereikia bijoti apsikeisti tavo požiūrį atitinkančiomis mintimis, kurios kitiems gali atrodyti nepatogios. Apskritai, visas XX amžius – ypatingas. Pasauliniai karai, bolševizmas, fašizmas, partijų tapatinimasis su valstybe, bandymas žmogų paversti žvėrimi ir... nesvietiškas noras įeiti į istoriją „net naikinimo kaina“, – pastebi romano „Marta fon Macer“ autorius Jonas Ramutis Smilgevičius. Kviečiame leistis į tarpukario politinius užkulisius ir paskaityti romano „Marta fon Macer“ ištrauką.
***
Berlynas, Bendlerstrasse 11 A–14
Reicho gynybos ministerijos ir Reichsvero vadovybės būstinė
Marta pasistengė nuslėpti susierzinimą ir giliai atsiduso. Pulkininkui leitenantui Gempui visiškai nesvarbu, ką ji mano, o jai, tiesą sakant, visai nerūpi, kas darosi Territoire de Memel.
– Taigi, – toliau kalbėjo Gempas, – Versalio sutartis, atskirdama Memelland nuo Vokietijos, paliko jo ateities klausimą atvirą.
– Mano nuomone, – tarė Marta, – šis kraštas visada liks vokiškas. Rytprūsių vokiečiai apie Mėmelio krašto atskyrimą nenori nė girdėti. Jei neklystu, sienos tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos ordino nustatytos Melno taikos sutartimi.
– Taip, šia sutartimi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė atsisakė bet kokių teisių į Klaipėdos kraštą. Melno taika istorikų visiškai pagrįstai vadinama abipusiu kompromisu, „amžinąja taika“. Bet žiūrim, ką turim. Geografinė sąvoka tapo politine Territoire de Memel, prancūzų karinė valdžia ir lenkai eskaluoja laisvos valstybės idėją, Lenkija stiprina savo pozicijas: įsteigė konsulatą, prekybos bendrovę, supirkinėja nekilnojamąjį turtą ir reikalauja Mėmelio uostą paskelbti laisvuoju uostu. Dvasinė krašto valdžia iki šiol pavaldi Kionigsbergo konsistorijai. – Marta linktelėjo. Pulkininkas leitenantas pridūrė: – Lenkai nori, kad šis kraštas kuo ilgiau išliktų Antantės valstybių žinioje, kad jie čia galėtų įsitvirtinti.
– Maža ko jie nori, – suniurnėjo Marta.
– Mums tai nepriimtina. Mums nereikia, kad Rytprūsiai iš abiejų pusių – Dancigo ir Mėmelio – būtų blokuoti lenkų. Beje, vyriausybė jau pradėjo slaptas derybas su Kaunu; neoficialiai pareikšta, kad Vokietija visiškai nesuinteresuota Mėmelio, kurį lietuviai dar Klaipėda vadina, krašto likimu ir pritaria Lietuvos vyriausybės reikalavimui sujungti šį kraštą su Lietuva.
Gempas reikšmingai nusišypsojo.
– Turime žinių, kad Freištato (laisvos valstybės) šalininkai energingai populiarina šią mintį, Lenkija nori Mėmelio uosto, o lietuviai ruošiasi suvaryti prancūzus į jūrą. Be jokios abejonės, šio krašto prijungimas prie Lietuvos yra mažesnis blogis.
– Bet kada jį atsiimsime, tai tik tarpinė stotelė.
– Būtent, – tarė Gempas. – Suprantama, mes suinteresuoti, kad šiame krašte neliktų Antantės; galiausiai tai padės susilpninti Lenkijos įtaką Rytų ir Vidurio Europoje, – svarstė jis ir konstatavo: – Situacija ne itin džiuginanti. O dabar apie misiją. – Marta sukluso. – Jums, panele fon Kerc, teks išsiaiškinti du dalykus. Pirma, kaip Mėmelio krašto vokiečių dvarininkai bei valdininkija žiūri į prisijungimą prie Lietuvos ir ką apie tai mano prekybininkai su pramonininkais. Antra, ar galima tikėtis organizuoto memelenderių pasipriešinimo. Dalykas tas, kad Lietuvos vyriausybė, užsitikrinusi mūsų ir iš dalies Sovietų Rusijos diplomatinę paramą, ruošiasi avantiūristiniam žygiui.
– Oho! Ar išdrįs?
– Žinome, kas vyksta Lietuvos generaliniame štabe, – šyptelėjo Gempas. – Nuspręsta suvaidinti Mėmelio krašto gyventojų sukilimą ir, neva remiantis sukilėlių pareikšta valia, prijungti Mėmelį prie Lietuvos. Taigi būtina išsiaiškinti, ar šiems organizuotiems sukilėliams nebus duotas stiprus karinis atsakas.
– Tai komplikuotų reikalą.
Gempas linktelėjo.
– Antantės valstybės gali atsiųsti į Mėmelį savo karo laivų. Taigi itin svarbu, kad memelenderiai nesipriešintų sukilėliams, – paaiškino ir kiek patylėjęs pridūrė: – Mes dar nenusprendėme dėl tamstos priedangos. Gal turite pasiūlymų?
– Jau galvojau apie tai.
– Ir ką nusprendėte?
– Aš – vieno iš Berlyno dienraščių korespondentė.
– Kurio?
Marta šyptelėjo.
– Nežinau, tai priklauso nuo jūsų.
Gempas linktelėjo.
– Pagalvosime, bet prireiks laiko.
– Suprantu, tai nėra paprasta.
– Abverui nėra neįmanomų dalykų, – mestelėjo Gempas. – Beje, žurnalistai – labai pigios kekšės; surengsime konkursą ir išsiaiškinsime, kurio dienraščio redaktorius pigesnis.
Marta susijuokė.
– Pulkininke, neįžeidinėkite kekšių, kiek man žinoma, jos sąžinės nepardavinėja.
– Sąžinė – tai žurnalistinė prekė, veikla, o visa kita... – atsakė Gempas. – Tuščia jų, tegu juos teisia istorija, o mes imsimės dienraščių redaktorių.
Imkis imkis, pamanė Marta, o aš palauksiu, ramiai ir nesidairydama į šalis. Tiesą sakant, ji visai nesuko galvos dėl Mėmelio misijos.
„Vienaip ar kitaip, – mąstė, – esu Abvero agentė. Ožiuotis neverta, pernelyg gerai susiderėta. Suprantama, Abvero agentės priedanga – Abvero galvos skausmas. Paradoksalu, bet – kad mane kur – aš nemyliu savo vaikystės miesto. Kodėl? Taip jau būna, jei niekas nepatinka, jei susireikšminusi socialinė aplinka. Kita vertus, elgiuosi taip, tarsi tebebūčiau memelenderė, pradėjau nekęsti visko, kas slaviška.“