Požeminę perėją Vilniuje LGBT simboliu ištapę menininkai: tikimės pozityvios diskusijos

Menotyrininkės Karolinos Rimkutės ir grafikos dizainerio Lino Salučkos iniciatyva sostinėje ant požeminės perėjos sienos, esančios Saltoniškių gatvėje nušvito vaivorykštė – vienas labiausiai atpažįstamų LGBT judėjimo simbolių. K. Rimkutės manymu, apie visuomenės skaudulius verta prabilti per meną – tai visiems labiausiai priimtina ir suprantama kalba. Menas, anot jos, gydo sielą, todėl sprendžiant socialines problemas, įvairios kūrybinės iniciatyvos labiausiai paveikios, o kalbėjimaisi dažnai nusiridena į asmeniškumus, aštresnius komentarus. Kartais tiesiog pasirenkama, su kuria nuomone sutikti, su kuria – ne. Meninės iniciatyvos, K. Rimkutė neabejojo, šiek tiek nuasmenina požiūrį, atveria duris pozityviems dialogams.

Banguota siena

K. Rimkutė pasakojo, kad jos draugas L. Salučka jau seniai buvo nusižiūrėjęs Saltoniškių požeminės perėjos sieną – dėmesį patraukė jos banguojanti, kreivoka forma. „Linas pastebėjo, kad dėl tos formos ši siena nėra patogi plokštaus paviršiaus pagrindo besiprašantiems kūriniams. Nenuostabu, kad ant jos iki šiol mažiau piešinių, tik bandymai, tagai. Jau kurį laiką jis galvojo kažką su ta siena daryti“, – apie menines užmačias prabilo K. Rimkutė.

Pastarosiomis savaitėmis kilus įtampai, tiek politinėje Lietuvos arenoje, tiek socialiniuose tinkluose K. Rimkutė su L. Salučka nusprendė paieškoti to priežasčių.

„Pandemija, gyvename karantino sąlygomis – dar stipriau remiamės į socialinius tinklus, išgyvename gyvo bendravimo trūkumą. Ši įtempta situacija neigiamai paveikia žmonių būsenas. Sugalvojome, kad reikia kažkaip reaguoti, galbūt nudažyti visą sieną vaivorykšte“, – sumanymo aplinkybėmis dalijosi pašnekovė.

Siena banguota – kaip ir kilusios diskusijos. Primename, kad žinomas kunigas Algirdas Toliatas neseniai sulaukė kritikos dėl savo pasisakymų feisbuke. A. Toliatas skatino pasirašyti dvi peticijas – prieš Stambulo konvenciją bei prieš lyčiai neutralios partnerystės įteisinimą.

Bekalbant su pašnekove pasiekia žinia, kad Seimas atmetė pasiūlymą įtraukti Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimą į sesijos darbotvarkę. „Gaila, iš tiesų. Stambulo konvencija nesusijusi su LGBT bendruomene, joje kalbama apie smurto prevenciją prieš moteris. Palaikau jos ratifikavimą, tačiau suprantu, kad reikėtų daugiau diskutuoti apie patį dokumentą. Dėl užvirusio šaršalo ir gandų prarandama potencialiai svarbi diskusija“, – pažymėjo ji ir pridūrė, kad taip nutiko ir Europos mastu – įterpta LGBT tematika kenkia ne tik pačiai bendruomenei, bet apskritai žmonėms, jei dėl neapykantos su tuo nesusiję dokumentai atmetami ir nesvarstomi.

Nesitikėjo sulaukti tiek dėmesio

Sugrįžtame prie vaivorykšte pražydusios požeminės perėjos sienos tematikos. Pasirodo, pirminė sieną išmarginusių menininkų mintis buvo tiesiog nutapyti vaivorykštę, tačiau vėliau gimė idėja palikti užrašus, siekiant perduoti žinutę, kad LGBT bendruomenei gali priklausyti ir „tavo kaimynas“, „tavo bendradarbė“, „tavo odontologas“, „tavo žmona“.

„Daugelis net nežinom, kad žinom tokių žmonių. Tai gali būti bet kas – artimieji ar draugai. Šiuo metu LGBT bendruomenės nariai galėjo pasijusti vieniši – norėjosi ir jiems adresuoti žinutę, kad nesame vieni, tik vieni apie kitus nežinome“, – aiškino idėją K. Rimkutė ir pridūrė, nesitikėję sulaukti tiek daug dėmesio – tai nudžiugino, nuteikė pozityviai.

Pasak K. Rimkutės, buvo įdomus ne tik pats rezultatas, bet ir procesas. „Norėjosi perkelti diskusiją iš toksinių socialinių tinklų į gyvą erdvę, realybę. Dažydami girdėjome praeivių replikas, buvo įdomu. Smalsu, kas su ta siena darysis ilgainiui. Prieš kelias dienas jau atsirado naujų, papildančių užrašų ir piešinių – vieni susiję, kiti – ne. Virtualūs komentarai ir gyvos diskusijos – skirtingi dalykai. Vienaip jautiesi komentuodamas internete, visai kitaip – išsakydamas savo mintis gyvai“, – pastebėjo menotyrininkė.

Sieną nudažę menininkai supranta, kad vaivorykštė ją puoš laikinai – netgi laukia papildysiančių užrašų, piešinių, ir visai nesvarbu, pozityvūs ar negatyvūs jie bus. „Todėl šiai akcijai pasirinkome viešą erdvę, norisi gyvo dialogo, išeiti iš virtualios, karantininės erdvės į viešą“, – sakė ji.

Piešiniui ant sienos leidimo nereikėjo – ši požeminė perėja viena tokių, kur galima legaliai piešti. Vilniuje nustatytos vietos, kur grafičius galima piešti be leidimo, sąrašą galima rasti ČIA.

„Būtent dėl to ir nenorėjome tokios vietos, kur piešti būtų galima tik su leidimais, įdomus tolimesnis sienos gyvenimas – atvira erdvė reikštis ir papildyti“, – kalbėjo K. Rimkutė.