Kaip „Delfi“ anksčiau sakė K. Rimkutė, apie visuomenės skaudulius verta prabilti per meną – tai visiems labiausiai priimtina ir suprantama kalba. Menas, anot jos, gydo sielą, todėl sprendžiant socialines problemas, įvairios kūrybinės iniciatyvos labiausiai paveikios, priešingai nei kalbėjimaisi, kurie dažnai nusiridena į asmeniškumus, aštresnius komentarus.
Apie menines užmačias pasakojusi K. Rimkutė buvo užsiminusi, kad jos draugas L. Salučka jau seniai buvo nusižiūrėjęs Saltoniškių požeminės perėjos sieną – dėmesį patraukė jos banguojanti, kreivoka forma. Ši siena nepatogi plokštaus paviršiaus pagrindo besiprašantiems kūriniams, tad visai nenuostabu, kad ant jos iki šiol buvo mažiau piešinių, tik pabandymai, tagai.
Sieną nudažę menininkai sakė suprantantys, kad vaivorykštė ją puoš laikinai – teigė netgi laukiantys ją papildysiančių užrašų, piešinių, ir visai nesvarbu, pozityvūs ar negatyvūs jie bus. „Todėl šiai akcijai pasirinkome viešą erdvę, norisi gyvo dialogo, išeiti iš virtualios, karantininės erdvės į viešą“, – šią savaitė Delfi sakė K. Rimkutė.
Piešiniui ant sienos leidimo nereikėjo – ši požeminė perėja viena tokių, kur galima legaliai piešti. Vilniuje nustatytos vietos, kur grafičius galima piešti be leidimo, sąrašą galima rasti ČIA.
Vaivorykštę nupiešę menininkai sužinoję apie pokytį tikino per daug nenuliūdę, juk iš pat pradžių nekantriai laukė, kaip toliau gyvens ši siena.
„Esame nustebę, kad taip greitai dingo. Siena visų, visi gali piešti – trispalvė niekam nėra įžeidimas. Bet atsiranda tas momentas, kad tai nėra tiesiog patriotai, o homofobai, kurie prisidengę patriotizmu. Įdomus veiksmas, atskleidžiantis kai kurių žmonių baimes. Nuotaika nesubjuro, nereiktų į tai žiūrėti pesimistiškai – uždažyta tai uždažyta. Šita tema dažniausiai nėra dialogo, bandoma nutildyti. Bet reikia nebijoti, nesileisti nutildomiems, toliau kalbėti, užsiimti kūrybinėmis iniciatyvomis“, – sakė K. Rimkutė.
Tačiau kai visa siena nudažyta Lietuvos valstybiniu simboliu, K. Rimkutei kilo klausimas, ar grafičio mylėtojai galės ant jos legaliai piešti.
„Mes nenorėjome atimti sienos iš kitų menininkų, laukėme, kada pasipildys piešiniais, užrašais. O kaip dabar? Ar legalioje grafičio zonoje piešimas staiga nevirs baudžiamu valstybinio simbolio niekinimu? Atsiranda teisinis aspektas“, – pažymėjo menotyrininkė.