Atsiribojimas nuo išorės triukšmo ir vis naujų saviugdos metodų paieškos dabartinės krizės aplinkybėmis atrodytų kone labiausiai skatintinas pasirinkimas. Kaip patvirtintų ir pozityviosios psichologijos atstovai, teigiamų aspektų akcentavimas ir mąstymo programavimas palankių scenarijų linkme padėtų išvengti tiek į kiekvieną sritį besismelkiančios ir tarsi tikslingai kurstomos panikos, tiek įvairių psichosomatinių sutrikimų, kaip visuotinai žalingo pesimizmo pasekmės. Ar tikrai? Žvelgiant į kultūrinio lauko aktualijas pastarųjų savaičių kontekste, natūraliai kyla klausimas, kaip santykio su auditorija trūkumą kompensuoja ir kokiais vidiniais resursais nežinios kupiną laikmetį užpildo scenos meno atstovai. Apie tai nutariau pakalbinti savo kolegą pianistą ir žinomą kultūros veikėją Darių Mažintą, kuris, brėždamas asketiškai racionalų dabartinio laikotarpio vaizdą per asmeninę prizmę, išskiria dvi pozityvumo teorijos kryptis.
Pradėkime nuo labai paprasto buities lygmens klausimo: kokiais saviugdos metodais užsiimate šiuo kritiniu laikotarpiu, kad išvengtumėte neigiamos įtakos jūsų, kaip menininko, tapatybei neramumų aplinkybėmis, ir kaip apskritai pavyko adaptuotis prie pakitusios rutinos, kada esame priversti koreguoti savo kasdienių įpročių visumą?
Mano gyvenimo ritmas nepasikeitė, jau ir ankščiau gyvenau panašiai. Šiomis aplinkybėmis daugiau tylos, o pats laikas gerokai sulėtėjo. Šiuo laikotarpiu susidomėjau meditacija, sveikiau maitinuosi, bėgioju, kasryt pusvalandį skiriu jogai. Į mano kasdienių veiklų sąrašą, be jokios abejonės, patenka filmai, knygos, ir svarbiausia – darbas su instrumentu. Šiomis aplinkybėmis iš naujo atradau budizmo pasaulėžiūrą ir savo kasdienėje rutinoje taikau kertinius šios filosofijos principus.
Šiuolaikiniai saviugdos metodai neretai siejami ir su pozityvumo teorija. Kiek esate su ja susipažinęs ir kaip dažnai pozityvaus mąstymo technikas taikote praktiškai? Ar pritariate šios teorijos vienvaldystei?
Išskirčiau dvi pozityvumo kryptis. Esama neigiamo, primesto pozityvumo, kuris siejamas su „amerikietiška“ šio žodžio samprata, kada nepaisydami realios situacijos, būsenos ar savijautos apsimetame, jog esame geros nuotaikos, ir kuriame tokį įvaizdį aplinkiniams, taip nutoldami nuo savęs.
Vis tik egzistuoja ir kita pozityvumo koncepcija, kuri labai susijusi su viltimi ir tikėjimu – šiuo atveju pozityvumas veikia kaip vidinis blokas, apsauginis nuo išorės negandų. Nesąmoningas, paviršutiniškas pozityvumas skiriasi nuo tikslingo pozityvumo, neleidžiančio panirti į vidinę tamsą ar aplinkos siunčiamą negatyvą, kad pastarieji tavęs nesužlugdytų.
Antroji pozityvumo rūšis neturi nieko bendra su tarptautinėse įmonėse propaguojamu darbo efektyvinimu ar procesų optimizavimu, į kuriuos, nutoldami nuo realios situacijos, darbuotojai verčiami žvelgti per besąlygiško pozityvumo prizmę. Taigi, paradoksalu, bet pozityvumas gali būti ir neigiamas fenomenas, nes visuotinai primetamas raginimas siekti pozityvumo bet kokiomis išgalėmis didina atotrūkį nuo tikrų vidinių poreikių. Taip pozityvumas tampa destruktyvus.
Natūralus pozityvumas atsiranda, gilinantis į savo vertybių sistemą, nepasiduodant visuomenės įtakai ir neneigiant tikrovės. Ją neigdami, pirmiausiai meluotume sau. Išsaugoti pozityvumą realybės paneigimo sąskaita būtų beprasmiškas veiksmas. Pozityvumas – tai siauresnė optimizmo atšaka. Optimizmas taip pat gali būti sveikas arba patologiškas.
Ką manote apie technologijų funkciją ir pranašumus dabartinėmis sąlygomis?
Civilizuotas technologijų, pramonės pasaulis tokio laiko neturėjo niekada. Net pasaulinių karų laikais mes nebuvome tiek pažangūs kaip dabar. Socialiniai tinklai šiandieninėje situacijoje pakeitė savo prigimtį. Dėl technologijų įsigalėjimo žmonės buvo praradę balansą ir bendravimas socialiniais tinklais buvo tapęs pirmenybe realaus bendravimo atžvilgiu. Dabar, kai viskas apsivertė, įvyko psichologinis lūžis ir socialiniai tinklai įgavo kitą prasmę – tai yra jau ne surogatinis bendravimo įrankis, bet vienintelė, socialinį kontaktą įgalinanti priemonė.
Tuo tarpu žiniasklaidoje akivaizdžiai trūksta balanso tarp intelektualų įžvalgų ir žinių srauto apie koronavirusą. Eteris šia informacija neproporcingai perpildytas, o tai jau tampa liguista. Didesnis balansas tarp Vyriausybės ir mokslinio arba meninio diskurso viešojoje erdvėje tiesiog būtinas. Kita rizika – sugrįžus į įprastą gyvenimo ritmą, žmonėms kyla pavojus perdegti. Taip atsiras daugiau psichologinių problemų traumų, galimai išaugs savižudybių skaičius.
Žvelgiant retrospektyviai, kokie istoriniai pavyzdžiai, jūsų manymu, geriausiai iliustruoja meno poreikį visuotinių neramumų aplinkybėmis?
Visos negandos žmonijos istorijoje yra susijusios. Priklausomai nuo asmeninio greičio žmonių gyvenime, kinta tik kai kurie faktiniai elementai, bet visos situacijos iš esmės savo pobūdžiu lieka panašios: kažko netenkame arba atsisakome, kažką atrandame, prie kažko priartėjame arba nutolstame.
Menas visada turės reikšmingą poveikį. Prisimenu savo močiutės, išgyvenusios dabartinio Sankt Peterburgo blokadą, pasakojimus. Net mirštant žmonėms ir aplink sprogstant bomboms, visada atsirasdavo tokių, kurie rinkdavosi pogrindyje, skaitydavo poeziją, grodavo kamerinę muziką. Intelektualai be to negalėjo gyventi ir rasdavo būdų, kaip patenkinti savo vidinius poreikius per meną. Dabar tikrai yra galimybė tiems, kurie nepažįsta tam tikrų meno sričių, pabandyti jas atrasti ir, tarkim, paklausyti klasikinės muzikos arba atsiversti poezijos knygą – menas šiomis aplinkybėmis paveiks juos kitaip nei įprastomis sąlygomis. Net man, kaip muzikantui, muzika daro visiškai kitokį poveikį: nejaučiu skubėjimo poreikio nei spaudimo, santykis su muzika ir aplinkos vyksmais optimizavosi. Dabar viskas priklauso nuo manęs. Tai aš dėl savo skubotumo negirdėdavau to, ką girdžiu dabar, būdamas ramesnis. Visi laikmečiai panašūs. Keičiasi tik žmonių veiksmų visuma, poreikių būtinumas, gyvenimo tempas.
Kokiais aspektais priverstinis daugelio įprastų pramogų ir paslaugų atsisakymas gali tapti palankia sąlyga menininko kūrybiniam potencialui atsiskleisti?
Aš muziką pradėjau girdėti kitaip, nes ėmiau mažiau skubėti. Būtent chaosas man neleisdavo girdėti tiek, kiek galiu išgirsti dabar. Tai aprėpia viską. Galbūt darbo procesas liko toks pat kaip anksčiau, bet vidinis pojūtis leidžia išgirsti muziką naujai, tai duoda daugiau rezultatų, leidžia savo vidų produktyviau užpildyti konstruktyviu muzikos esmės turiniu. Paradoksalu, bet, nors gyvenu lėtai, meniniai procesai vyksta sparčiau. Įžengiu į vidinę muzikos plotmę greičiau nei įprastai. Tapau imlesnis informacijai, pradėjau girdėti daugiau muzikos nei bet kuriais ankstesniais gyvenimo etapais. Įsigilindamas į muziką dar labiau nei anksčiau, kompensuoju santykį su auditorija šiuo metu, kai koncertinė veikla dėl objektyvių priežasčių laikinai nevyksta. Man šis laikotarpis – vienas natūraliausių gyvenime.
Ar sutiktumėte, jog dabartinė situacija atitinka visatos dėsnius: jai tiesiog buvo lemta susiklostyti taip, kad žmonės turėtų galimybę atsigręžti į savo vidinį pasaulį, pamatines vertybes ir visų dalykų esmę?
Galima pasitelkti medicinos pavyzdį. Jei ignoruojame pirmuosius simptomus, organizmo veikla sutrinka arba sustoja tam tikros ligos pavidalu. Lygiai tas pat vyksta su gamta. Žmonės ignoravo aplinkos siunčiamus signalus, tad Žemė tarsi „įjungė rankinį stabdį“, nes mes ignoravome pirminius simptomus. Galbūt buvome pernelyg egoistiški, galbūt pernelyg ilgai koncentravomės į dalykus, kurie nėra būtini. Išeikvoję resursus nebūtiniems dalykams, pradedame prarasti ryšį su realybe. Šioje situacijoje žmonės turės susimąstyti apie savo santykių ir poreikių iliuziją, kurioje gyvena. Šie įvykiai pakeis tolesnę pasaulio vystymosi eigą. Dauguma atsigręš į tikruosius savo poreikius, kurių jie niekada nebuvo patyrę. Ši situacija parodo realų vaizdą, o po kurio laiko prasidės pokyčiai. Juk egzistuoja asmeninė ir visuotinė laimė. Situaciją galime pakreipti gerąja linkme, siekdami visuotinės laimės ir vis labiau artėdami prie dvasinių dalykų.
Dažnai žiniasklaidoje ir socialinėje erdvėje bandoma įtikinti, jog šiuo laikotarpiu „gyvenimas sustojo“. Galbūt gilaus mąstymo bei suvokimo žmonėms yra priešingai ir dabartinė situacija jiems netgi sudaro palankias sąlygas asmeninėms dvasinėms bei intelektinėms praktikoms taikyti dar aktyviau nei įprastai?
Aš manau, kad tikrai yra priešingai, nes dvasingi ir intelektualūs žmonės vienareikšmiškai dar labiau pripildys savo vidinių patirčių archyvą. Sunkiausia bus tiems, kurie mėgsta paviršutiniškas pramogas, primityvų gyvenimo būdą – pastarieji kentės dvasinį badą. Tiems, kieno vidinis pasaulis visada buvo turtingas ir nereikėjo išorinių kompensacijų tuštumai užpildyti, dvasinės praktikos pernelyg nepasikeitė, galbūt netgi suintensyvėjo. Man gyvenimas – tai dvasiniai atradimai, tobulėjimas, darbas su savimi ir nuoširdus bendravimas. Šiose srityse dabar galima patirti ypač daug.
Kaip visuotinę paniką ir polinkį jai pasiduoti neramumų aplinkybėmis aiškintų jūsų mėgstamas autorius G. Le Bon, kurio veikalą apie minios psichologiją ne kartą pasitelkdavote savo ankstesniuose interviu?
Kai minia ima veikti kaip vienas organizmas, išnyksta individualus suvokimas, visi minios nariai ima elgtis šabloniškai. Visuotinė panika tik sustiprina minios, kaip vientiso organizmo, funkcionavimą. Prarandamas pavienių individų požiūris, kritinis mąstymas, analitiniai įgūdžiai.
Be meno, kokias kitas mėgstamas eskapizmo formas įvardytumėte?
Alternatyvios realybės formos, kuriose jaučiamasi gerai, priklauso nuo žmogaus kiekvienu individualiu atveju. Būdamas muzikos atstovu, aš galiu panirti giliau po tekstu. Kaip ir pozityvumo atveju, eskapizmas gali turėti teigiamą arba neigiamą, netgi žalingą atspalvį. Pastaroji eskapizmo atmaina būtų sietina su neigimu ir vengimu. Aš stengiuosi išmokti būti čia ir dabar, kad ir kokį buities lygmens veiksmą atlikčiau, tad bėgti nuo realybės poreikio neturiu. Priešingai – aš prie jos artėju, susitapatindamas su tam tikru laiko momentu, tad man nereikia ieškoti jokios pabėgimo formos. Svarbu ne susitaikyti su realybe, o sąmoningai ją priimti ir rinktis atitinkamus sprendimus.
Ar šiandieniniame kontekste jums nekyla filosofinių ar literatūrinių aliuzijų į prarastą laiką?
Visų mūsų veiksmų sintezė ir sudaro mūsų gyvenimą. Tikroji laimė (bent jau man) – tai sugebėti kiekvieną akimirką užpildyti prasme, kad neprarastume savo gyvenimo laiko. Sugebėjimas mėgautis kiekviena detale ir kiekvienu – net ir buities lygmens – momentu yra prasmingas, nes tai priklauso mano laikui, mano gyvenimui – esu iškėlęs sau tokį tikslą.
Daugelis Lietuvos kultūros lauko stebėtojų jus pažįsta ir kaip edukacinių projektų autorių, siekiantį didinti profesionaliojo scenos meno prieinamumą šalies mastu ir netgi už jos ribų. Kokias alternatyvias klasikinės muzikos sklaidos formas esate numatęs šiame kontekste, kai koncertinė veikla laikinai sustabdyta dėl visiems suprantamų priežasčių?
Manau, šiuo laikotarpiu verta aktyviai kalbėti apie menininkų aktualijas, atradimus, vidinius išgyvenimus, kurti didesnį bendruomeniškumo lauką. Apie tiesiogines transliacijas iš namų aš nesvarstau dėl kokybinių techninių ypatybių, šis laikmetis tam netinkamas, tačiau ketinu perkelti įrašus į internetines platformas – neišvengiamai turime adaptuotis prie alternatyvių technologijų siūlomų galimybių, nuotolinės komunikacijos su auditorija. Apie tolesnius projektus bus galima kalbėti ir juos planuoti tada, kai išryškės tolesnės socialinės tendencijos ir aiškumo bus daugiau nei dabar. Karantinui pasibaigus, norėčiau sugrįžti į koncertinę veiklą kuo greičiau ir kuo didesnėmis apimtimis, nes labai pasiilgau scenos ir publikos.
Su kokiais pagrindiniais dvasiniais iššūkiais susiduriate šiais nežinios ir neužtikrintumo laikais, kada esame priversti koreguoti kasdienių įpročių visumą?
Neneigsiu, kad šis laikotarpis, be kitų savybių, pasižymi ir nerimu, neužtikrintumu, nežinomybe dėl ateities, baime, atsargumu, materialiniais iššūkiais. Dabartinės aplinkybės apriboja galimybes bendrauti ir su šeimos nariais. Vis tiek stengiuosi visur išlaikyti balansą, priimti nežinią kaip realiją, kad nepanirčiau į depresinius išgyvenimus, ir koncentruotis į teigiamus aspektus arba ieškoti sprendimų iškilusiems iššūkiams įveikti.
Ties kokių kompozitorių kūriniais daugiausiai dirbate šiuo laikotarpiu ir kas paskatino atsigręžti būtent į juos?
Minėčiau K. Debiusi, J. S. Bachą, F. Šopeną. Atlikau daug interpretacinių, nuotaikos pakeitimų, tam tikruose motyvuose atsirado daugiau paslapties. Jaučiu, kad mano atlikimas tapo brandesnis. Nuolat tobulinu save, šis laikas man suteikė daug atradimų. Už juos turėčiau padėkoti būtent dabartiniam laikotarpiui.
Kokią funkciją atlieka menas pandemijų, karo, bado, kitų globalių sukrėtimų akivaizdoje?
Menas – tai žmonijos gelbėtojas. Visuotinių sukrėtimų sąlygomis ši meno misija išryškėja dar labiau. Menas atkuria balansą, grąžina įvykius į reikiamą eigą. Jis turi didelę galią, jis keičia žmones. Menas paskatina tam tikrus cheminius ir psichologinius procesus, o dabartinių aplinkybių akivaizdoje šie procesas vyksta dar efektyviau ir greičiau.
Ačiū už įžvalgas. Skaitytojų vardu linkime jums dar daugiau meninių atradimų bei dvasinės tylos šiuo neįprastu ir nevienareikšmišku laikotarpiu.