Mažai girdimi balsai
Parodoje prabyla legendiniuose Kauno tekstilės fabrikuose „Drobė“, „Kauno audiniai“ bei „Liteksas“ vėlyvuoju sovietmečiu ir per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį dirbusios aštuonios moterys: Janina Gobužienė, Elė Šliužaitė, Bronė Valienė, Bronė Jastromskienė, Agnė Mackė, Aldona Laucaitytė, Irena Rinkšelienė ir Aušrutė Juškevičienė.
Parodos kuratorė Agnė Bagdžiūnaitė akcentavo, kad Kauno tekstilės industrijoje sovietmečiu dirbo tūkstančiai audėjų, verpėjų, kitų darbuotojų, kurių istorijos, nesulaukusios dėmesio, pasimiršta laiko tėkmėje. Beje, su Kauno tekstilės industrija buvo susijęs kas dešimtas.
„Šia paroda siekiama atskleisti, kad istoriją kuria ne tik vadovėliai, didieji vyrai, bet ir mes, moterys, esame labai svarbi istorijos dalis. Fabrikuose dirbo tūkstančiai moterų, bet mažai apie jas girdime ir žinome“, – pabrėžė A. Bagdžiūnaitė.
Siekiant pagarsinti jų istorijas, A. Bagdžiūnaitė pakalbino aštuonias fabrikuose dirbusias moteris ir polifoniniame pasakojime atskleidė jų istorijos, memuarus, karjeros vingius ir darbo kolektyvų santykius, šventes. Šie liudijimai transformuoti į 55 min. trukmės audiokompoziciją. Anot parodos rengėjų, tai tam tikra fikcija, tarsi radijo teatras, pjesė apie darbą ir jausmus darbui, mašinoms bei medžiagoms. Garso pasakojimą papildo kartu su menininke Ugne Makselyte kurtas garsovaizdis.
Legendiniai fabrikai
Parodoje prisimenami gerai žinomi Kaune dirbę fabrikai: nuo 1920 m. veikusi „Drobė“, kuri audė vilnonius audinius, 1927 m. atidarytas „Liteksas“, irgi siuvęs vilnonius audinius bei nuo 1940 m. veikęs fabrikas „Kauno audiniai“, specializavęsis šilko audinių gamyboje.
Parodos kuratorei labiausiai įsiminė viena istorija: „Kauno audinių“ fabriko darbuotoja pasakojo, kad darbe netyčia įkišo ranką į mašiną ir jai ją nuglemžė.
„Šią istoriją ji pasakojo paprastai, tarsi nieko nebūtų nutikę. Tokios situacijos pavojingos, iš šalies atrodo taip baisu!”, – komentavo A. Bagdžiūnaitė.
Į parodos atidarymą atvykusi „Kauno audiniuose“ kelis dešimtmečius dirbusi Janina Gobužienė darbą prisimena šviesiai.
„Iš pradžių dirbau laboratorijoje, po to pavaduotoja Tyrinėjau audinius, ruošiau technines sąlygas tolesnei audinių gamybai. Dirbau ir kadrų skyriuje, vėliau – direktoriaus sekretore. Baigusi institutą patekau į dažymo cechą. Fabrike dirbo daugiau kaip 1,5 tūkst. darbuotojų, 2/3 iš jų buvo moterys“, – pasakojo J. Gobužienė.
Ji mena, kad „Kauno audiniuose“ gamino šilko audinius moterims, portjeras, prijuostes, audinius striukėms, tiekė medžiagas mokyklinėms uniformoms siūti. 1979–1980 metais fabrikas ėmė austi lengvesnius audinius „Vėjelis“, „Žara“, „Žagarė“, „Astra“, „Svyruoklis“ ir kt.
„Mūsų įmonė buvo pirmaujanti, rengdavo įvairius sąskrydžius, darbe organizuodavo pokylius, sporto varžybas, šventes vaikams. Tapome pirmoji valstybinė akcinė įmonė, gal apie 1986-uosius. Iš darbo išėjau 1993 m., sukūrusi savo verslą. (…) Su „Kauno audinių“ kolegėmis susitinkame iki šių dienų. Mūsų dešimtukas jau 36 metus kartu. Susitikimų tradiciją tęsime, kol būsim gyvos“, – džiaugsmingai kalbėjo J. Gobužienė.