„Kodėl atvežame visus šiuos spektaklius? Ne valdžia ir galia, o dvasia ir kultūra suteikia nemirtingumą. Tie patys dalykai vienija žmones bei valstybes (...)“, - sakė viena iš festivalio organizatorių Jelena Tamulianis, tašo ru.DELFI.lt.
– Jelena, kuo šiais metais džiugins lietuviška festivalio dalis?
– Šiais metais turime 11 spektaklių, įskaitant ir menines vakarones. Bus parodyti keturi spektakliai iš Lietuvos: nepriklausomų kūrėjų spektaklis „Spiečius“. Šio spektaklio režisierei Eglei Kižaitei 2014 m. vykusiame tarptautiniame teatro festivalyje „Vasara Druskininkuose 2014“ įteiktas žiūrovų simpatijų prizas. Taip pat bus parodytas visai šeimai skirtas spektaklis „Avinėlio kelionė“ (rež. Saulė Degutytė).
Dar žiūrovai turės galimybę pamatyti literatūrinių etiudų pagal garsaus austrų rašytojo Stefano Zweigo noveles „24 valandos iš moters gyvenimo“ ir „Mergaitė su degtukais“ (rež. Arkadijus Vinokuras). Šie spektakliai taip pat skirti visai šeimai. Festivalio uždarymo proga bus rodoma Nikolajaus Erdmano komedija „Savižudis“.
Mūsų festivalio meno vadovė – Gabrielė Tuminaitė. Turėjau progą pamatyti jos spektaklį teatre „Sovremennik“, todėl manau, kad ji – viena geriausių režisierių. Gabrielė yra labai brandi, delikati ir neįtikėtinai talentinga režisierė. Festivalio prezidentas – garsusis visame pasaulyje žinomas režisierius Rimas Tuminas.
– Rusų programa šiais metais įvairialypė, su itin išreikšta nostalgijos gaida...
– Festivalyje bus rodomi penki rusų spektakliai. Atvyks garsūs menininkai iš Maskvos, juos visus kviečiame iš atostogų, taigi jie atvyks vien tam, kad susitiktų su Lietuva , tik iš pagarbos R. Tumino talentui.
Šiais metais repertuarą sudaryti nebuvo paprasta, tačiau tenka pripažinti, kad į festivalį atvykstantys žmonės – tai Rusijos garbė, grožis ir sąžinė. Jų parašų neišvysite ant jokių negražių raginimų ir peticijų. Mes atidžiai renkamės savo svečius. Mums labai svarbu, kad R. Tumino vardas žibėtų pakankamai ryškiai. Tokių žmonių nėra daug.
– Festivalį pradėjo nepakartojamos Jelenos Kamburovos pasirodymas. Jos nuostabus balsas žavėjo aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, pakanka prisiminti vien jos atliktą dainą „Svajonė“ filmo „Meilės auka“ finale! Ar Jelenos kūryba šiuo metu paklausi?
– Jelena Kamburova nuo 1992 m. vadovauja Muzikos ir poezijos teatrui. Šį teatrą labai mėgsta Rimas Tuminas. Be to, J. Kamburova buvo mylimiausia paties Piotro Fomenkos dainininkė. Jau sunkiai sirgdamas jis iš ligoninės eidavo ne į savo, o į Jelenos Kamburovos teatrą. Jos 75-asis jubiliejus buvo švenčiamas Piotro Fomenkos teatre.
Jelena – neįtikėtinai nuostabus žmogus, jau nekalbant apie nepakartojamo grožio jos balsą, platų diapazoną, kuriuo ji atlieka romansus. Birželio 20 d. su Rimu Vladimirovičiumi buvome pakviesti į jos vakarą P. Čaikovskio salėje. Žmonės ne tik sėdėjo, bet ir stovėjo. Be to, Jelenos balsas metams bėgant visiškai nesikeičia... Ji tokia pat žaisminga, o tai, kad ji dar ir aktorė, suteikia jai galimybę apžaisti kiekvieną pjesę. Jos spektakliai – tikras stebuklas. Teatras nėra didelis, todėl bilietai nėra pigūs, bet laisvų vietų niekada nėra.
Jelena gali atlikti įvairius vaidmenis, bet tuo pačiu sugeba išlikti savimi – ji būna tikra, kilni ir neįtikėtinai gera, nuolaidi kitiems, ne tik sau.
Jos spektaklio „Sapnavau aš sodą“ programėlė – 1904 m. „Vedomosti“, kur nurodyta diena, kurią mirė Antonas Pavlovičius Čechovas. Taip esame iš anksto ruošiami, ką matysime ir girdėsime. Teatras šį spektaklį pavadino romansu interjere. Tai lyg poetiškas pasivaikščiojimas po A. Čechovo epochą, melancholiškas ir malonus sapnas apie tai, kas įmanoma tik J. Kamburovos teatre.
Šis spektaklis paruoštas itin skoningai, panaudotas net XIX a. porcelianas, tai neįtikėtinai gražus spektaklis su XIX a. pabaigos nuotaikomis ir dvasiniais ieškojimais. Šios idėjos autorė – pati Jelena Kamburova.
– Taip pat į Druskininkus atvyks gerai žinomi aktoriai, Lietuvoje buvę ir anksčiau: Valentinas Gaftas su žmona Olga Ostroumova, Sergejus Makoveckis. V. Gaftas čia lankėsi prieš penkerius metus su epigramų programa, nors rašo jis ir pats nuostabias lyrines eiles.
– Valentino Gafto ir Olgos Ostroumovos spektaklis vadinasi „Gyvenimas dviem“. V. Gaftas visada nurodo, kad afišose O. Ostroumova būtų minima pirma. Ji iš tikrųjų nuostabi aktorė, gerai žinoma iš atliktų vaidmenų filmuose „Išgyvensime iki pirmadienio“, „O aušros čia tykios“. Ji – viena pagrindinių teatro „Mossovet“ aktorių.
Jų spektaklis – iš dviejų dalių, kiekvienas iš jų, kol kitas vaidina, nuo scenos nenueina, o laukia užkulisiuose ir klausosi visko, ką savo kitas. Tai labai jautru. Pradeda Olia, jos visas „Sidabrinis amžius“, ji groja gitara, dainuoja, o Gaftas mano, kad geriau už ją „Sidabrinio amžiaus“ poezijos niekas neskaito.
Olga ir Valentinas susitiko vėlai, tačiau meilė jų gyvenime buvo svarbiausia, jie vienas kito verti. Tiek A. Achmatovai, tiek M. Cvetajevai meilė – svarbiausia, visa tai susilieja į visumą, o Olga šias eiles skaito nepakartojamai.
Savo dalį V. Gaftas pradeda nuo epigramų, nes žino, kad jas mėgsta publika, bet paskaitys ir savos kūrybos lyrikos, kuri iš tikrųjų nuostabi. Jis kažkurį rytą man paskambino ir pradėjo skaityti, o Olia jam sako: „Valia, Lenočkai jau gana“. „Ne, ne, negana, paskaitykite“, - patikinau aš. Jis skaitė su tokiu džiaugsmu. Derėtų pasakyti, kad tikroji poezija iš tikrųjų pas jį atėjo, nors jis to dar kol kas ir nesuvokia. Vis dėlto aš esu filologė, filologijos mokslų daktarė, matau, kad tai – tikroji poezija...
Į Vilnių taip pat atvyks ir nuostabus aktorius Sergejus Makoveckis, kuris neseniai pelnė geriausio Europos aktoriaus vardą ir Ukrainos bažnyčios Šv. Mikalojaus ordiną. Jis iš tikrųjų labai jaukus aktorius, vienas iš tų, kurių darbus galima žiūrėti daug kartų.
Savo monospektaklyje „Neatsitiktinis susitikimas“ S. Makoveckis pasakos apie kiną ir teatrą, apie susitikimus su įdomiais žmonėmis, bus ir pasamprotavimų bei prisiminimų, eilių, ištrauktų iš N. Gogolio darbų, kadrų iš filmų. Vis dėlto visa tai bus improvizacinio pobūdžio. Visi spektakliai bus verčiami į lietuvių kalbą, deja, S. Makoveckio išversti nepavyks, nes tai bus improvizacija.
– Be to, Druskininkuose bus parodytas spektaklis su nepakartojama Julija Rutberg, atliksiančia Saros Bernar vaidmenį.
– Taip, tai spektaklis pagal kanadiečių rašytojo Johno Marellio pjesę „Langusto klyksmas“, kuriame vaidmenis atliks Julija Rutberg ir Andrejus Iljinas. Šį spektaklį buvome atvežę į praėjusių metų festivalį, tačiau dėl didelės nelaimės, įvykusios aktoriaus A. Iljino šeimoje, spektaklis buvo atšauktas likus vos kelioms valandoms iki jo pradžios.
Į sceną išėjo viena J. Rutberg juoda suknia ir vaidino pati save, buvo ryški, emocionali, skardi, tragiška ir linksma. Vos per valandą sudarėme pasirodymo programą. Žmonės ėjo lauk ir verkė. Taigi ji gavo iš mūsų premiją už aktorinį solidarumą ir drąsą. Kadangi R. Tuminas pasakė, kad skolas reiki grąžinti, rodysime šį spektaklį šiais metais.
Dar noriu pabrėžti, kad čia atvykstantys artistai įsimylėję Lietuvą. Mano pačios senelis yra lietuvis, jis buvo represuotas ir sušaudytas, taigi mane šaukia čia kraujas, o šie žmonės, neturėdami lietuvių kraujo, tiesiog myli Lietuvą.
Ar kaltas oras, ar žmonių šypsenos, jų geraširdiškumas, kurio čia apstu – šiuose ežeruose, dangaus mėlyje, atmosferos švelnume? Visi su dideliu džiaugsmu čia grįžta. Nors festivalis nėra komercinis, visi noriai čia atvyksta.
– Jūs sakėte, kad į Lietuvą atvyksta menininkai, nepasirašę jokių politinių iniciatyvų, tačiau prieš kurį laiką iš paties maestro R. Tumino lūpų nuskambėjo žodžiai, kurie pateisino Rusijos prezidento Vladimiro Putino režimą. Lietuvoje dėl šio pareiškimo jis buvo itin rimtai kritikuojamas.
– Taip, aš pati taip pat labai išgyvenau dėl to, jau nekalbant apie tai, kaip tai išgyveno R. Tuminas. Kartais žodžiai, išsprūstantys emocionalios ir meniškos prigimties žmonėms, nėra jų mąstymo esmė. Tai gali būti šis tas trumpalaikio, ištraukto iš konteksto.
Žinote, kažkada kažkas Baratynskiui pasakė, kad A. Puškinas turėjo daug moterų. Taip, atsakė jis, jis – niekšas, bet jis kitoks. Taigi R. Tuminas – kitoks. Jis tiek grožio, laimės ir džiaugsmo pasauliui suteikia!
Maža to, sunku pasakyti, kas yra didesnis Lietuvos patriotas. Juk pas mus E. Vachtangovo teatre nuolat eksponuojami lietuvių skulptorių ir dailininkų darbai. Kai Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai, R. Tuminas šalia E. Vachtangovo teatro surengė taikomojo meno mugę, lietuvių muzikos koncertą. O kai į Jurgio Baltrušaičio namus Maskvoje koncertuoti atvyksta lietuvių muzikantai, R. Tuminas ne tik kviečia visą teatrą, mes visi tiesiog privalome nuvykti į koncertą, tai vertinama kaip didelė garbė. Jaunimas taip pat eina, juos ten visada galima pamatyti.
Taigi jei pas mus Rusijoje ir Maskvoje žmonės žino apie Lietuvą, tai tik Rimo Tumino dėka.