Filmas pasakoja apie prancūzus Žakliną ir Leoną, kurie įsivaikina lietuvius vaikus ir laikinai į šeimą priima studentę Gabrielę, kad padėtų vaikams susišnekėti, mokytų juos prancūzų kalbos, prisitaikytų prie aplinkos. Tačiau greitai šeimos idilė sutrikdoma kultūrinių skirtumų, nesuderinamų auklėjimo metodų, bei kovos dėl vaikų prisirišimo. Pagrindinius vaidmenis filme atlieka aktorė Dovilė Kundrotaitė ir prancūzų aktoriai Anne Azoulay bei Arthur Igual. Filmo vaikus įkūnija neprofesionalūs aktoriai Inesa Sionova ir Ajus Antanavičius.
Filmo režisierė Austėja Urbaitė pasakoja, kad filmo istorijai Prancūziją ji pasirinko todėl, kad jau buvo kiek prisilietusi prie šios šalies kultūros, keliaudama pažino šios šalies žmones, jų kasdienius įpročius: visa tai leido jai kurti autentišką, nesuvaržytą stereotipų pasaulį. Bene svarbiausias kriterijus režisierei buvo tai, kad ji moka prancūzų kalbą ir gali sekti subtilias detales, gimstančias improvizacijų metu.
„Nuo pat pradžių dialogus aktoriams rašiau abiejomis kalbomis, nes man reikėjo suprasti personažų charakterių bei nesusikalbėjimo niuansus. Vėliau prancūzų aktoriai įnešė natūralesnę kasdienę kalbą, kartu pasitikrindavome scenas, kur, kaip, ką patogiau pasakyti. Yra scenų visiškai pagal scenarijų, kai kur – visiškai suimprovizuota. Aktoriai puikiai žinojo savo personažus ir laisvai juos kūrė“, – apie darbą kita kalba pasakoja režisierė.
„Kartais būdavo sunku. Ne visada supratau viską, kas vykdavo filmavimo aikštelėje, bet dėl šios priežasties būdama atskirai, galėjau geriau susikaupti. Be to, esu sukūrusi glaudų santykį su filmo režisiere Austėja, todėl taip ir judėjome į priekį įsiklausydami ir jausdami vienas kitą. Tai labai stipri patirtis“, – pasakoja aktorė Anne Azoulay, filme vaidinusi Žakliną.
Šeimos tėtį Leon vaidinantis prancūzų aktorius Arthur Igual sako, kad skirtingos kalbos filmavimo metu problemų nekėlė.
„Šio filmo esmė ne žodžiai. Ne tai, ką sakome, o tai, ką jaučiame, ką išgyvename. Viskas vyko daug giliau nei kalbiniame lygmenyje. Darbas Lietuvoje niekuo nesiskyrė nuo darbo Prancūzijoje, nes Austėja yra puiki režisierė. Laimei, ji kalba prancūziškai, taigi, kai reikėdavo, kalbėdavome tai prancūziškai, tai angliškai. Kartais aplink mane kalbėdavo lietuviškai, bet susidariau įspūdį,
kad aikštelėje vyravo harmonija, kalbėjome lietuviškai, angliškai, prancūziškai“, – apie filmavimą įspūdžiais dalinosi Arthur Igual.
Lietuvė aktorė Dovilė Kundrotaitė specialiai filmui išmoko prancūzų kalbą, kad galėtų geriau įsijausti į personažo – Gabrielės – vaidmenį.
„Dirbdama prie šio filmo atradau, kad mano aistra – kalbų mokymasis. Gabrielės personažui reikėjo prancūzų kalbos žinių, tad likus metams iki filmavimų lankiau kursus bei mokiausi individualiai. Taip patiko, kad dabar esu trečio kurso prancūzų kalbos studentė“, – pasakoja D. Kundrotaitė.
Filmas „Per Arti“ „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose pelnė geriausio filmo titulą, Austėja Urbaitė buvo apdovanota kaip geriausia režisierė, o Julius Grigelionis apdovanotas už geriausią filmo garsą. Žiūrovų simpatijų prizą „Per arti“ pelnė Lisabonoje vykusiame festivalyje „Indie Lisboa“, o tarptautinės kino kritikų asociacijos FIPRESCI pripažintas geriausiu Vokietijoje festivalio „Go East“ metu. Šiame festivalyje A.Urbaitės debiutas buvo pripažintas ir geriausiu festivalio filmu.