Į šių laikų cirką žmonės ateina skirtingais keliais. Nathanas žongliruoti pradėjo 16 metų, gana atsitiktinai – mokykloje puikiai mokėsi ir planavo studijuoti „protinius“ mokslus, tačiau tarp 16 ir 19 metų pamažu atrado akrobatiką, o ypač – šokį. Kai po pirmosios šokio pamokos jo dėstytojas paklausė, kiek laiko jis jau šoka, suprato – veikiausiai jo vieta yra scenoje. Luna studijavo dailę, vėliau – šokį, cirką ir teatrą, dalyvavo grupiniuose kūriniuose, bet palaipsniui judėjo link režisūros. Nathano sutikimas jai buvo lemtingas – jie ne tik kartu mokėsi, bet ir meniniu požiūriu puikiai vienas kitą papildė, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Spektaklis „Molio žmogus“, su kuriuo jie atvyko į Lietuvą, Visaginą ir Vilnių, ir buvo pirmasis, nuo kurio prasidėjo šios trupės, kaip kūrybinio juridinio vieneto, veikla. Tuo metu Nathanas ir Luna kaip tik baiginėjo ENACR, Nacionalinę cirko menų mokyklą greta Paryžiaus. Spektaklio pagrindas buvo noras sukurti pirmąjį Nathano autorinį solo spektaklį – teko rinktis idėją ir temą. Buvo apsistota ties moliu kaip scenografijos medžiaga, o dėl dramaturgijos aktyviai bendradarbiauta su rašytoju Claude Louis-Combet. Taip buvo prieita iki bendro darbo: Nathanas darbavosi scenoje, o Luna režisavo. Nuo to momento jiedu pradėjo kurti kaip ko-autoriai.
„Man žavu pradėti nuo beveik nieko, viso labo nuo keleto idėjų, improvizacijų ir palaipsniui plėtoti dramaturgiją. Šiuolaikiniame cirke galima pamatyti fizinį pasirodymą ir tuo pačiu prasmingą spektaklį. Tai, kas sukelia jausmus, gali versti mus susimąstyti arba suerzinti – tai visada vis kitokia patirtis“, – pasakoja Luna.
Nathanas jau yra vaidinęs Lietuvoje. 2011 m. festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“ Vilniuje jis dalyvavo kitos prancūzų trupės „La Scabreuse“ spektaklyje „Taiteul“, kurį turbūt gerai pamena tuometiniai žiūrovai. Tačiau jis teigia dabar jau retai dalyvaujantis kitų kūrėjų pastatymuose – jį labiausiai domina spektaklių, kuriuose jis pats būna ir autorius, ir atlikėjas, galimybė.
Abu kūrėjus jungia ir gyvenimo tikrovė, jiedu pora ir čia. Kūrybinio ir šeimyninio, su dviem dukrytėm, gyvenimo vingiai neretai kertasi, vieni kitiems patrukdo. Ypač – kai reikia išvykti į pasirodymus kituose miestuose ar šalyse: tenka balansuoti it ant cirko lyno, skirti dėmesio ir tam, ir anam, išlikti lanksčiam.
Koronaviruso pandemijos tikrovė – dar viena aplinkybė, kuri labai stipriai paveikė šios kūrybinės komandos gyvenimą. Artistai skaičiuoja, kad nuo kovo iki liepos buvo atšaukta apie penkias dešimtis jų numatytų pasirodymų Belgijoje Prancūzijoje, Šveicarijoje. Tai labai sunku, bet pašnekovai teigia, kad jie yra sąlyginai lengvesnėje padėtyje negu kai kurie kiti kolegos, kurie, pavyzdžiui, žiemą buvo naujo spektaklio kūrimo procese. Prancūzijoje veikia sistema, pagal kurią trupės ir atskiri artistai gauną paramą šios krizės laikotarpiu, tačiau daug kas nujaučia, jog tos paramos visiems ilgam nepakaks, ir kad keletas ateinančiųjų metų kultūros sektoriui bus labai sunkūs.
Kalbant apie kasdienį gyvenimą, Nathanas ir Luna pasakoja gyveną Paryžiaus regione – tai vis tik itin svarbus kultūros ir menų centras. Vaidinti Prancūzijos sostinėje visada yra didžiulis iššūkis ir šansas bet kuriai trupei. Tačiau jie taip pat pabrėžia, kad šis aspektas kur kas svarbesnis teatro sričiai negi cirko. Dauguma svarbių cirko trupių ar didžiųjų profesinių festivalių vyksta visiškai ne Paryžiuje ar greta jo, bet kur kas mažesnėse vietovėse, kai kuriais atvejais – tik su keletu ar keliolika tųkstančių žiūrovų.
Kas yra tas Molio žmogus? Kūrėjai atsako, kad toks galėjo būti pirmasis žmogus arba galėtų būti paskutinysis. Ką tik gimęs žmogus – arba senolis. „Jis yra tas, kuris, nepaisant kritimo, bando vis pakilti, ir pakilti aukščiau savęs: jis yra bet kurio iš mūsų atspindys!“, – teigia Nathanas ir Luna.
Spektaklis „Molio žmogus“ – rugsėjo 9 ir 10 d., Lukiškių kalėjimo cerkvėje.