„2024-ieji vadinami Giacomo Puccini metais, tad be svarios dedikacijos šiam kompozitoriui negalėjo apsieiti ir mūsų teatras. Premjera nuskambės lapkričio 29-ąją – tą pačią dieną, kurią prieš 100 metų nustojo plakti operos genijaus širdis.
Pilnas jo vienaveiksmių operų triptikas pirmą kartą statomas neseniai savo 50-metį atšventusiuose LNOBT rūmuose. O kadangi operos net trys, tai ir atlikėjų premjeroje neįprastai daug: kiekvieną vakarą scenoje, neskaičiuojant choro bei mimanso artistų, matysite net 47 solistus“, – atskleidžia LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė.
Dideliame premjeros atlikėjų būryje – populiarūs lietuvių artistai Gabrielė Bukinė, Sandra Janušaitė, Viktorija Miškūnaitė, Jovita Vaškevičiūtė, Liudas Mikalauskas, Tomas Pavilionis, įvairiose Europos šalyse gyvenantys ukrainiečių solistai Andrei Bondarenko, Yuriy Yurchuk, Alexander Schulz, amerikiečiai Lisa Chavez, Kelly Glyptis, Gregory Turay, italas Oreste Cosimo ir kt.
„G. Puccini, mano nuomone, yra vienas genialiausių kompozitorių, kuris sugebėjo teatrą paversti muzika. Tai melodijos genijus, mokėjęs kurti nuostabiausio grožio arijas, o taip pat gebėdavęs savo kūriniuose puikiai išplėtoti temas ir leitmotyvus. Jis – ir puikus orkestruotės meistras, kurio komponuoti akordai klausytojams sukelia šimtus šiurpuliukų“, – sako teatro vyriausiasis dirigentas ir premjeros muzikos vadovas Ričardas Šumila.
Pagarbos duoklė kompozitoriui
„Tikrasis šio triptiko režisierius yra G. Puccini. Aš – tik jo asistentas, padedantis išpildyti idėjas, kurios visos yra kompozitoriaus partitūroje“, – teigia iš Niujorko atvykęs režisierius Michaelis Capasso.
Svečias akcentavo triptiko operų įvairovę: „Pirmoji opera „Skraistė“ – seksuali, žemiška, žiauri, tarsi gyvenimo purvu šiek tiek aptaškyta. „Sesuo Andželika“ – absoliutus kontrastas jai: ši opera nukelia mus į pakylėtų religinių jausmų šventovę. Įdomu, kad G. Puccini – pirmasis muzikas savo šeimoje, kuris nekūrė bažnytinės muzikos, nors jo tikra sesuo buvo vienuolė. „Džanis Skikis“ – vienintelė G. Puccini sukurta komedija. Ji pašiepia tokias italų šeimas ir tokius žmones, kurių pats kompozitorius labiausiai nemėgo“, – byloja režisierius.
Premjeros scenografas, taipogi iš Niujorko atvykęs Johnas Farrellas pritarė jam sakydamas, kad triptiko scenografiją tam tikra prasme irgi sukūrė G. Puccini, nes operose paliktos nuorodos leidžia suprasti, koks sprendimas joms labiausiai tiktų.
„Operoje „Skraistė“ veiksmo vieta nurodyta gana konkrečiai: tai Paryžius, Senos krantas, barža, kurioje sunkiai dirba žmonės. Tai industrinis, nenuglaistytas Paryžius, kokio paprastai nemato turistai. Daug žemės atspalvių ir paslaptinga saulėlydžio šviesa – beje, įdomu, kad visų triptiko operų veiksmas vyksta vakare arba naktį. „Sesuo Andželika“ – vizualiai labiausiai realistinė, tačiau operos finale žiūrovų laukia netikėtas stebuklas, kuris daugelį sugraudins. O „Džanio Skikio“ scenografiją padiktavo vaizduojamas laikmetis – ankstyvieji viduramžiai“, – pasakoja scenografas.
Akį džiugins istorinio stiliaus kostiumai
„Pamačiusi būsimo spektaklio scenografijos maketus, jau galiu įsivaizduoti, ką mąsto režisierius, scenografas ir kuria linkme reiktų judėti man, – teigia premjeros kostiumų dailininkė Jurgita Jankutė. – Nudžiugau pamačiusi, kad šįkart orientuojamasi į konkrečius istorinius laikotarpius. „Skraistėje“ tai – dvidešimto amžiaus pradžia, jau įamžinta fotografijose, tad buvo galima surasti panašių į operos personažus žmonių atvaizdų. Operoje „Sesuo Andželika“ matome septyniolikto amžiaus moterų vienuolyną. Kaip žinia, vienuolių rūbai beveik nepasikeitė nuo viduramžių, tuo tarpu turtingosios Kunigaikštienės kostiumą spektaklyje įkvėpė dailininko Anthony van Dycko tapyba.
„Džanio Skikio“ veikėjų pėdsakų ieškoti pati buvau nuvykusi į Florenciją. Ieškojau jų gatvėse, muziejuose, ir bažnyčiose, o daugiausiai naudingos medžiagos atradau Kvatročento laikotarpio freskose. Šio laikotarpio kostiumai būna kelių sluoksnių, jie pasiūti iš aksomo, todėl nėra lengvi. Tačiau jie padeda artistams įsijausti į žaismingus komedijos personažus. Čia daug raudonos spalvos, jungiančios operoje vaizduojamą giminę tarsi kraujo ryšys, ir aukso, nes ši giminė yra turtinga ir gobši“, – aiškina spalvų simboliką J. Jankutė.
Dailininkė ragina žiūrovus į G. Puccini operų triptiko spektaklius ateiti bent kelis kartus, nes iš pirmo karto visų scenoje esančių smulkių detalių pastebėti niekaip neįmanoma.
G. Puccini operų triptiko „Skraistė. Sesuo Andželika. Džanis Skikis“ spektakliai LNOBT scenoje šį sezoną rodomi nuo lapkričio 29 iki gruodžio 7 dienos.
