Jau lapkričio 14-ąją Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje skambės kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio naujausio kūrinio, skirto Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui atminti, premjera. Specialiai XII Tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio atidarymui sukurtą kompoziciją atliks vienu geriausių pasaulio trimitininkų tituluojamas virtuozas iš Norvegijos Ole Edvard Antonsenas, Gedimino Gelgoto vadovaujamas Naujų idėjų kamerinis orkestras NIKO ir žymi pianistė Aleksandra Žvirblytė. Artėjant šiam Lietuvos muzikos pasaulyje ypatingam įvykiui - trumpas pokalbis su kūrinio autoriumi.
- Didelis atvirumas įvairiai muzikai išties ryškiai atsispindi Jūsų paties kūryboje bei veikloje. Manote, kad ta požiūrio laisvė yra paveldėta charakterio savybė ar veikiau kažkas išugdyto, išvystyto gyvenimo kelyje?
- Manyčiau, kad tai yra prigimtinė mano savybė. Atvirumas įvairiems muzikos žanrams, žingeidumas naujovėms – toks esu iš prigimties.
– Neseniai stojote ir prie DJ pulto – visi darkart buvo maloniai nustebinti. Kaip jaučiatės, kai vis tenka nerti į naujas patirtis?
– Nerti į naujas patirtis mielai norėčiau ir dažniau, tik retai pasitaiko tokių galimybių. Pradėti rašyti naują kūrinį irgi norisi tik tada, kai jaučiu apčiuopęs kažkokią naują idėją, nors savęs paties kažkokiu laipsniu nepakartoti, turbūt, nėra visiškai įmanoma.
– Savo kompozicijas neretai formuojate pasiremdamas praeities kompozitorių motyvais, vadinate tai „recycling“. Gal jau bandėte savo kūrybą leisti rekomponuoti dirbtiniam intelektui?
– Ne, dar nebandžiau, bet mielai pabandyčiau, kai tik atsiras tam realios galimybės.
– Jūsų naujo kūrinio premjera Lietuvoje jau lapkričio 14 dieną. Kompoziciją atliks vienas žymiausių šių laikų trimitininkų Ole Edvard Antonsen kartu su Vilniaus miesto ansambliu NIKO ir pianiste Aleksandra Žvirblyte. Kaip jaučiatės pats, kai salėje tenka klausytis savo kūrinių pirmojo atlikimo?
– Jaučiuosi įsitempęs ir atsipalaidavęs vienu metu. Iš vienos pusės, jau nieko nebegaliu pakeisti – partitūra prašyta tokia, kokia parašyta, viskas vien tik atlikėjų rankose. Iš kitos pusės neramu, kaip mano muzikines idėjas priims klausytojai, ir tai kelia tam tikrą įtampą – juk muzika rašoma klausymuisi.
– Naujas kūrinys yra rašomas Tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio užsakymu. Gal galėtumėte atskleisti, paminėti keletą kūrybos momentų?
–„Raigardo slėnis“, kaip ir mano ankstesnis M. K. Čiurlioniui skirtas kūrinys „Ramybė“, remiasi šio kompozitoriaus muzikos motyvais. Nors abiejų kūrinių pavadinimai pasiskolinti iš taip pat pavadintų Čiurlionio paveikslų, jų muzika ne iliustruoja, o labiau atkuria būsenos („Ramybė“) ar vietos („Raigardo slėnis“) jauseną, tam pasitelkiant atrinktus charakteringus, „Raigardo slėnyje“ gana smarkiai perdirbtus Čiurlionio muzikos fragmentus, kurie ir sudaro struktūrinį kūrinių pagrindą.
