Nėra abejonės, įvertinimai kūrybos žmonėms ypač reikalingi. „Dažniausiai kompozitoriai kuria vienumoje, užsidarę – tik kai vyksta premjeros ir koncertai galima labiau išlįsti į viešumą, būti pastebėtam, išgirsti komentarų apie savo darbą. Sulaukti tarptautinio pripažinimo – be galo svarbu. Supranti, kiek žmonių užsikrečia šiuo geru emocijų virusu – tai tave pakylėja, suteikia jėgų ir vilties, energijos judėti į priekį“, – kalbėjo ji.

Sulaukė pripažinimo

Nepaneigsi, apdovanojimai taip pat parodo, koks didelis darbas yra atliktas. Savo kūriniui E. Medekšaitė skyrė ne vienerius metus, tai kryptinga muzikinio tyrinėjimo dalis. „Kūrinys buvo parašytas mišriam ansambliui ir intonarumori triukšmo mašinai, dar XX a. pr. sukurtai italų futuristo Luigi Russolo. Po premjeros padaryti dar vieną tokį koncertą – festivaliui per brangiai atsieitų. Mašinos didelės, norint jas apsaugoti, reikalingos specialios žinios. Tad tiesiog iš britų ansamblio sulaukiau pasiūlymo perdaryti tą patį kūrinį paprastesnei sudėčiai. Viską pavyko padaryti per trejus metus, ir galiausiai tai atsitiko – sulaukiau pripažinimo“, – pasakojo kompozitorė.

Kūrinį „Malakosha“ išgirdo tarptautinė auditorija: jis skambėjo per BBC trečiają radijo stotį, programoje „New Music Show“, Sage Gateshead koncertinėje salėje, Jungtinėje Karalystėje – Niukasle prie Taino (Newcastle upon Tyne), buvo atliekamas karališkosios Šiaurės simfonetos, kuriai diriguoja Jamesas Weeksas.

Beje, Lietuvos klausytojai dar pernai turėjo galimybę išgirsti minėtą kūrinį šiuolaikinės lietuvių muzikos festivalyje „Muzikos ruduo“, kurio vadovas Robertas Bliškevičius. Jį atliko taip pat tarptautinės šlovės susilaukęs, Ernsto von Siemenso muzikos fondo ansamblių prizą pelnęs lietuvių ansamblis „Synaesthesis“.

„Buvo galima išgirsti kitokią kūrinio versiją – kiekvieną kartą tenka jį pritaikyti ir aranžuoti ansamblio sudėčiai. Galima sakyti, kad kiekvienas „Malakosha“ atlikimas skirtingose pasaulio šalyse – visiškai kitoks. Skamba ta pati muzika, tie patys ritminiai motyvai, bet vis tiek kaskart yra išskirtinumas, ir tai man patinka“, – pažymėjo kompozitorė.

Kai muzika atliekama tiesiogiai – tai vadinama gyvu atlikimu. Bet, pasirodo, ir pats kūrinys yra gyvas. „Visiškai sutinku. Kiekvieną kartą jį tenka pritaikyti skirtingiems ansambliams – vieni galbūt neturi trimito. O kas tinka trimitui – nebūtinai tiks kitam instrumentui. Kiekvieną kartą turi pergalvoti, kad tai skambėtų pakankamai įtaigiai ir prasmingai“, – paaiškino ji.

Lietuviška intuicija išlieka

Kurdama muziką savitų garsų ieškanti kompozitorė jungia, regis, sunkiai tarpusavyje suderinamus dalykus – tekstilę, senosios indų ragos melodiką. Kaip muzika gali gimti iš tekstilės raštų – tam užtenka vaizduotės ar yra reikalinga speciali technologija? „Į tai žiūriu paprastai. Užtenka atsigręžti į į priešistorę, lietuviai – profesionalūs amatininkai. Pavyzdžiui, audimas neatsiejamas nuo sutartinių. Sutartinės – daugiabalsės polifoninės dainos, kuriose tarsi išgirsti balsų priešgyniavimą. Lygiai taip pat ir audimas – turi sistemą. Balta – reprezentuoja ataudas, juoda – metmenis. Tai atitikmuo sutartinėms“, – įžvelgė sąsajų muzikė.
Egidija Medekšaitė

Paklausta, kodėl ji į savo muziką jungia indų ragas, E. Medekšaitė sakė, jog didžiausią įspūdį jai daro išvystyta filosofija apie garsą. „Kiekvienas garsas turi savo emociją, prasmę, spalvą, meditacines, tam tikras medicinines priemones. Bet, be abejo, lietuviška intuicija išlieka“, – šypsodamasi sakė kompozitorė.

E. Medekšaitė yra baigusi Kauno technologijos universitete (KTU) tekstilę ir dizainą, vėliau – 2008 m. ji baigė Ryčio Mažulio kompozicijos klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA).

Šiek tiek grįžtelėjusi į praeitį kompozitorė prisiminė, kad tekstilės studijos atsirado stengiantis nešvaistyti laiko – muziką pradėjo studijuoti truputį vėliau nei įprasta. „Visi vaikai muzikos pradeda mokintis nuo septynerių, o aš nuo devynerių. Kai pabaigiau Aušros gimnaziją Kaune, lankiau muzikos mokyklą – norint įstoti į akademiją, studijuoti kompozicijai turėjau dvejus papildomus metus. Kartu pasirinkau tekstilę, sritį, kur daugiau menų“, – paaiškino pasirinkimą E. Medekšaitė.

Studijų metu įgijo nemažai patirties, o naujų technikų įvaldymas žadino žingeidumą. „Teko išmokti patiems gaminti audinius, juos ardyti, susirašyti sistemą... Turėjome galimybę dirbti fabrikuose – italų kompanijoje audžiau pledus. Apsigyniau magistro darbą. Manau, tai artima – gali natūraliai pamatyti, kiek sąsajų turi audimas ir muzika“, – pastebėjo pašnekovė.

Kad šis ryšys būdingas ne tik mūsų šaliai, E. Medekšaitė suprato rašydama mokslinį darbą Anglijoje. Apsigynė mokslo daktaro disertaciją „Tekstilinės struktūros konvertavimo praktika garsinėje erdvėje“ (Mapping Textile Patterns into Sonic Experience) ir įgijo mokslo daktaro laipsnį.

„Savo disertacijoje tyrinėjau, kaip kitose šalyse audimą jungia su dainomis, kultūra, emocijomis – ši sritis turi glaudžių sąsąjų su folkloru“, – padarė išvadą E. Medekšaitė.

Jos įsitikinimu, nėra daug kompozitorių, kurie šiuos dalykus apjungtų: „Nėra lengva, tai reikalauja daug tyrinėjimo, pastangų, žinių, suvokimo, kas ir kodėl.“
Egidija Medekšaitė

Kaip skamba satinas

E. Medekšaitė įgijo filosofijos daktaro laipsnį muzikos srityje. Sakoma, muzikai reikalingas jausmas, bet turbūt ne mažiau svarbus filosofinis priėjimas? „Manau, kad taip. Kiekvienas kompozitorius skirtingas – rašo muziką, kaip jaučia tik jis, pagrįstą emocijomis, išgyvenimais, patirtimis, inspiruotas gamtos. Dėl to turime romantizmo ir kitus stilius, kurie atspindi gyvenamą laikmetį. Kadangi XXI amžiuje yra visko daugiau – sunku apibrėžti, kas yra muzika. Turime daug tokių, kurie improvizuoja, eksperimentuoja, kuria elektroninę muziką, triukšmus. Ir tai taip pat yra muzika“, – nė kiek neabejojo ji ir pridūrė, kad visgi negalima vienareikšmiškai sakyti, kad muzika kyla vien iš emocijos.

Kaip pavyzdį pateikė kompozitoriaus R. Mažulio mikrotoninius kūrinius. „Jis kuria apskaičiuotą muziką. Tačiau kartais ji skamba visiškai emocionaliai. Nemanau, kad mano muzikoje klausytojas gali pasakyti: ten skamba satinas, o čia dvigubas ruoželis, dabar – šilkiniai siūlai... Jeigu ateityje pavyktų iškonvertuoti audinį iš muzikos ir jį pamatyti – muzikologams būtų siurprizas. Kiek daug visko paslėpta! Norint tai pasiekti – daug darbo. Muzika ir garsas išeina iš tos sistemos ribų“, – įsitikinusi kompozitorė.

Kai kalbama apie muziką, negali už durų palikti įkvėpimo, kuris kūrėjus dažniausiai užklumpa pačiose įvairiausiose vietose. E. Medekšaitė pasakojo taip pat neturinti sustyguotos dienotvarkės:
„Bet, būna įvairiai – girdėjau suomių kompozitorė Kaija Saariaho vienoje laidoje tikino kiekvieną dieną paskirianti tam tikrą valandą kūrybai – tik tuomet rašo muziką. Mano dienotvarkė kitokia, kaip mama, turiu daug pareigų. Kuriu muziką, kai mano dukra plaukioja baseine, treniruojasi. Laukdama jos mašinoje bandau paišyti savo raštus – kiekvieną laisvesnę minutę stengiuosi išnaudoti muzikai – suteikti energijos ir įkvėpti save.“

Kaip ir daugelis kompozitorių, savo patirtį E. Medekšaitė perteikia studentams – šiuo metu veda pianino pamokas internetu. „Taip pat turiu porą studentų, kurie studijuoja kompoziciją – kiek galėdama jiems padedu, kad judėtų į priekį, ieškotų savęs“, – pasakojo šiuo metu Darame, Anglijoje gyvenanti muzikė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (38)