Prestižiniame JAV filmų festivalyje „Sundance“ pristatytą projektą Viktorija Mickutė svajoja atvežti ir į Lietuvą

Kaip jaučiasi moteris, sugrįžusi į namus ir į visuomenę iš įkalinimo įstaigos? Kokias problemas tenka spręsti toms, kurios, kaip sako pačios, iš fizinio kalėjimo pereina į socialinį? Ar įmanoma patikėti, kad padaryta viena klaida nebūtinai nulemia visą likusį tavo gyvenimą? Šiuos ir panašius klausimus su kolegomis nagrinėjo žurnalistė Viktorija Mickutė, prestižiniame filmų festivalyje „Sundance“ pristačiusi projektą „Vis dar čia“ (angl. Still Here).

Atskleidžia iš kalėjimo grįžusių moterų realybę

V. Mickutė, dirbanti tarptautinės televizijos „Al Jazeera“ studijoje „AJ Contrast“, projektui „Still Here“ skyrė pastaruosius pusantrų metų. Projektas, atskleidžiantis iš įkalinimo įstaigų grįžusių ar lygtinai nuteistų moterų kasdienybę, sudarytas iš kelių dalių – interaktyvaus virtualios realybės filmo, papildančiosios realybės pasakojimo bei fotografijų parodos: Saros Bennett užfiksuotų moterų istorijų ir Josho Begley JAV įkalinimo įstaigų nuotraukų rinkinio. Naujausios technologijos pasitelktos tam, kad žmonės kuo iš arčiau pajustų, ką reiškia atsidurti tokioje situacijoje – įvertinus jų panaudojimą, projektas pateko į festivalio „Naujosios bangos“ (angl. The New Frontier) kategoriją.

Tokio projekto idėja V. Mickutei su kolegomis gimė dar 2018 m. rudenį, kai komanda ieškojo būdų kaip įtaigiau perteikti masinio įkalinimo ir gentrifikacijos JAV problematiką. Amerikos kalėjimuose moterų skaičius pastaruoju metu augo didžiausiu greičiu, 700 procentų nuo 1980 m. Nors JAV gyvena tik 4 procentai visų pasaulio moterų, daugiau nei 30 procentų visų pasaulyje kalinčių moterų yra šioje šalyje.

Projekto kūrimas prasidėjo nuo kūrybinių dirbtuvių su devyniomis anksčiau įkalinimo bausmę atlikusiomis moterimis Niujorke. Komanda šias moteris mokė apie virtualios realybės technologiją, o jos pasakojo savo istorijas ir padėjo rašyti scenarijų taip užtikrinant, kad projektas būtų autentiškas. Galutinis produktas – interaktyvus virtualios realybės filmas, kuriame pagrindinė herojė, išgalvota Jasmine Smith, apibendrina Niujorke sutiktų moterų patirtis. Po penkiolikos metų kalėjime, kur atliko bausmę už tai, kad gindamasi nužudė savo vaikiną, Jasmine grįžta į savo namus Niujorke, Harleme. Žiūrovai turi galimybę įžengti į jos namus ir tarsi jos akimis išgyventi, kaip ji jaučiasi grįžusi namo po tiek metų nelaisvės.

„Pasinaudodami fotogrametrijos technologija sukūrėme tikrų namų Harleme 3D modelį. Užsidėję virtualios realybės akinius žmonės gali vaikščioti po tuos namus, apžiūrėti juose esančius objektus, išgirsti, kokias kalėjimo patirtis tie daiktai primena Jasmine. Pavyzdžiui, pažiūrėjus į tualetinį popierių, ant jo atsiranda statistiniai duomenys, kiek moterų kalėjime mano, kad jos negauna pakankamai tualetinio popieriaus ar kitų higienos priemonių. Atsisėdus ant kėdės, žmogui rodomas 360 laipsnių technologija nufilmuotas filmas, kuriame rodomi Jasmine prisiminimai iš kalėjimo – kaip ji gimdė kalėjime, kaip iš jos buvo atimtas vaikas, kaip ji nebematė sūnaus daugelį metų. Motinystė labai svarbi šios istorijos tema, ką reiškia būti įkalinta moterimi ir prarasti ryšį su vaikais. Iš visų kasmet areštuojamų ir įkalinamų moterų Amerikoje, 80 procentų yra motinos“, – pasakoja V. Mickutė.

Kita projekto dalis – garso istorija su kompiuterio pagalba sukurtais papildytos realybės elementais. Žiūrovai planšetės ekrane mato virtualias Harlemo gatves ir toliau seka Jasmine istoriją, kaip ją stebina pasikeitęs jos rajonas, kaip ji nebeatpažįsta pastatų ir kaimynų, kaip į ją reaguoja aplinkiniai, kaip jai sekasi ieškoti darbo, apskritai galima pajausti, su kokiomis problemomis tenka susidurti čia gyvenančiai juodaodžių bendruomenei.

Technologijos leidžia iš arčiau pajusti istoriją

Bendruomenės atstūmimas, artimųjų ilgesys, vienišumas – ar gali technologijos, kaip virtuali ar papildyta realybė, padėti perteikti vidinius žmonių išgyvenimus? V. Mickutė mano, kad taip.

„Kurdami filmą, įtraukėme režisierę Naimą Ramos-Chapman, kad ji panaudotų savo kūrybiškumą perteikti emocijoms. Nusprendėme nerodyti tikro kalėjimo, tik Jasmine prisiminimus, kurie, pasitelkiant siurrealistiniais motyvais, kartais atrodo lyg haliucinacijos. Virtuali realybė priverčia žiūrovą būti kartu su Jasmine ir tarsi bent šiek tiek prisiliesti prie jos kančios ir problemų“, – sako V. Mickutė.

„Be to, virtualiąją realybę sukūrėme taip, kad ji tarsi žiūrovą varžytų, žiūrovas negali laisvai vaikščioti aplink namus. Visos moterys mums pasakojo, kad kai jos grįžta namo iš kalėjimo, pradžioje yra sunku suvokti, kad esi laisvas priimti sprendimus. Taip pat norėjome, kad žmonės pajustų tokį suvaržymą, nes vis dėlto daugeliui grįžimas namo nėra galutinė laisvė. Daug moterų grįžta tęsdamos lygtinio įkalinimo bausmę, o tada atsiranda kitos problemos, kai jos negali niekur važiuoti be leidimo, negali daryti vieno ar kito dalyko – sistema jų lengvai nepaleidžia. Kaip daug kas sako, tu išeini iš fizinio kalėjimo, bet patenki į socialinį. Tau sunku susirasti darbą, sunku susigrąžinti ryšį su vaikais, turi kažkam įrodyti, kad visgi ta viena klaida, kurią padarei ar kažkokia problema, dėl kurios tu atsidūrei toje sistemoje, nėra vienintelis dalykas, kuris tave apibūdina, kuris tau neleidžia nieko pakeisti ir pradėti iš naujo“, – kalba žurnalistė.

Still Here | Official Trailer | AJ Contrast from AJ Contrast on Vimeo.

Žmonių, kuriems tenka susidurti su panašiomis problemomis, deja, tikrai nemažai. „Amerikoje yra daugiau nei 5 tūkst kalėjimų ir kitų įkalinimo įstaigų – daugiau negu koledžų ir universitetų“, – liūdną statistiką atskleidžia V. Mickutė.

Norėtų parodyti ir Lietuvoje

Nors projektas „Still Here“ pasakoja konkrečiai apie Harlemo rajono Niujorke problemas, V. Mickutė įsitikinusi, kad jis gali būti aktualus bet kuriame pasaulio krašte, taip pat ir Lietuvoje. Pasak jos, „Sundance“ yra festivalis, kuriame dalyvauja kone visi svarbiausi industrijos atstovai ir iš jo dažnai atsirenka norimus dalyvius kitiems festivaliams, tad čia pristatytiems projektams tai būna tarsi pradžios taškas prieš platesnę kelionę.

Visgi, V. Mickutė norėtų, kad projekto pristatymas vien festivaliais nesibaigtų. „Tiek „Sundance“, tiek kiti festivaliai yra gana elitistinė patirtis – čia brangu patekti ir būti, o mes norime, kad kuo daugiau žmonių galėtų patirti šią istoriją. Norime sugrąžinti šią istoriją į bendruomenę, iš kurios ji ir kilo“, – pasakoja ji, svarstydama, kad instaliacija galbūt galėtų rasti nuolatinius namus kuriame nors muziejuje Vašingtone ar Niujorke.

Be to, tai, ką įmanoma patirti be virtualios realybės ar papildytos realybės technologijų, taip pat yra skelbiama projekto puslapyje internete, kad istorija pasiektų ir tuos, kuriems ir į muziejų nukeliauti galbūt per sudėtinga.

„Tikiuosi, kad ir Lietuvoje pavyks parodyti bent dalį instaliacijos. Nors ir atrodo, kad ši istorija labai specifinė Amerikai, man atrodo taip nėra, nes vis dėlto gentrifikacija yra svarbi daug kur pasaulyje, nes mes visi ieškome būdų, kur, kaip, kokioje bendruomenėje gyventi. Tai tampa problema ir Vilniuje, kai iš kai kurių rajonų yra išstumiami ilgamečiai jų gyventojai, jų bendruomenių nariai, nes jiems tiesiog per brangu ten išsilaikyti. Bent aš pamenu, kai dar gyvenau Vilniuje, tai buvo labai akivaizdu“, – sako V. Mickutė.

„Be to, visur yra labai daug stereotipų apie kalinius. Labai siaurai suvokiame, kaip žmonės patenka į tą sistemą, kodėl, ir kaip jie gyvena po to. Lietuvoje irgi būtų svarbu suvokti, kad už statistikos yra realūs žmonės su realiomis istorijomis, tai taip pat yra mamos, kurios dėl vienokios ar kitokios priežasties ten atsidūrė. Man atrodo, mūsų projektas gali sukelti labai įdomių diskusijų, kaip mes, kaip bendruomenė, kaip valstybė turėtume su tais žmonėmis elgtis“, – svarsto ji.