2021 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos įteiktos:
– aktoriui Vidui Petkevičiui už įtaigius vaidmenis teatre ir kine;
– menotyrininkei Agnei Narušytei už vertybišką šiuolaikinės skulptūros refleksiją;
– choro dirigentui, pedagogui, kompozitoriui Vytautui Miškiniui, už chorinės kultūros turtinimą ir sklaidą;
– menininkui Dainiui Liškevičiui už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinėmis meno priemonėmis;
– fotomenininkui Remigijui Treiniui už laiko ženklų poetiką fotografijoje;
– etnomuzikologei Daivai Vyčinienei už folkloristikos aktualizavimą.
„Ačiū Dievui, kad gimiau, iš savo tėvelių, amžiną jiems atilsį – jie labai pasidžiaugtų matydami mane čia stovintį. Ačiū mokytojams ir dėstytojams, kurie mokė mane eiti tiesos ir meilės keliu, ačiū Daliai Tamulevičiūtei ir Eimuntui Nekrošiui, kurie iš paprasto eilinio piliečio padarė aktorių. Ačiū kolegoms aktoriams ir režisieriams, su kuriais teko susitikti teatro scenoje ir filmavimo aikštelėse – jūs visi po truputį šlifavote mano meistriškumą. Ačiū mano antriesiems namams, Valstybiniam jaunimo teatrui. Ačiū pirmiesiems namams, žmonai Violetai, dukroms Aistei ir Gabrielei. Ačiū klasiokams, kursiokams, giminėms, pažįstamiems ir nepažįstamiems, draugams, visiems, kurie sirgo už mane, kad gaučiau šitą premiją. Ačiū kinematografininkų sąjungai, iškėlusiai mano kandidatūrą, ir, žinoma, ačiū komisijai, kuri nusprendė, kad aš esu vertas tokio didelio ir garbingo apdovanojimo“, – sakė V. Petkevičius.
„Esu dėkinga už šį garbingą įvertinimą. Mane kalbinę žurnalistai vis išsakydavo pastebėjimą, kad menotyrininkai nacionalinę premiją gauna labai retai. Ne taip jau retai, atsakydavau, ir imdavau skaičiuoti: Zita Žemaitytė, Viktorija Daujotytė, Vladas Drėma, Albertas Zalatorius, Jonas Vytautas Bruveris, Nijolė Lukšionytė Tolvaišienė, Alfonsas Andriuškevičius, Marija Matušakaitė, Vytautas Landsbergis, Kęstutis Nastopka, Algirdas Jonas Ambrazas, Rūta Staneviūtė. Man garbė papildyti šį sąrašą ir, tikiuosi, jis tęsis. Taip pat man svarbu, kad tai įvyko mane pristačiusio kultūros savaitraščio „7 meno dienos“ 30mečio proga. Nepriklausomam kultūros leidiniui tiek išgyventi - didžiulis pasiekimas. Ne kartą teko jį gelbėti, net kasant sniegą prie Kudirkos paminklo kartu su kitų kultūros leidinių redaktoriais. Šie leidiniai yra toji laisvo žodžio terpė, kur atsiranda tokie kaip aš. Nes būtent čia, menotyrininkams nuolat vertinant, kas vyksta, kuriasi meno diskursas, užsimezga naujos mintys, buriasi kultūrai neabejingų žmonių bendruomenė. Būtent čia jauni menotyrininkai išmėgina savąsias žodžio. Kultūros leidiniuose po truputį, mažai kam pastebint, visą laiką formuojasi tai, kas paskui iškyla dideliais apdovanojimų vertais darbais. Todėl naudojuosi šia proga padėkoti visiems kultūros leidiniams už tai, kad jie savo tikėjimu ir darbu atlaiko spaudimą ir egzistuoja. O mane pačią nuo seno įkvepia pati laikraščio kaip laikinų, bet aktualių pokalbių idėja. Visada žinai, kad tavo čia ir dabar dėliojamas mintis netrukus užklos kitų mintys ir nežinau, kurio iš tavo tekstų kam nors prireiks ateityje. Bet būtinai kam nors prireiks. Smagu ir tai, kad rašydama tarsi mėgini išburti tą ateitį, nors suvoki, kad tavo galios ribotos. Todėl belieka kliautis šios akimirkos įžvalga ir vieno iš dailės kritikų pradininkų, poeto Šarlio Bodlero patarimu: jei kritika nori būti teisinga, ar kitaip tariant, ji nori atlikti savo užduotį, ji turi būti aistringa, šališka, karinga, ji privalo užimti ir labai individualią poziciją, ir drauge tokią, iš kurios atsivertų kuo platesni horizontai. Tikiuosi, kartais tai pavyksta, ačiū“, – kalbėjo Agnė Narušytė.
„Gytis Paškevičius savo dainoje yra išdainavęs – man likimas šitą žemę dovanojo. Bet yra dar vienas žmogus, kuris nuvairavo mano likimą – tai mano mokytojas Hermanas Perelšteinas, kuris už rankos paėmė, pastatė į šitą kelią, ir tas kelias atvedė į šituos rūmus. Didis romanistas Oskaras Vaildas romane „Doriano Grėjaus portretas“, šiaip kupinas idėjų ir metaforų, yra labai gerai pasakęs – menininką paslėpti, o meną iškelti, tai yra didžiausias meno tikslas. Ačiū tiems, kurie mane atrado“, – sakė Vytautas Miškinis.
„Leiskite padėkoti savo šeimai, ačiū Renata, ačiū, Mykolai, mama, gaila, tėtis nesulaukė šios gražios dienos. Taip pat esu dėkingas visiems, kurie iškėlė mano kandidatūrą šiam garbingam apdovanojimui. Dėkoju Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungai, „Baroti“ galerijai, Ignui Kazakevičiui. Esu dėkingas savo vaikystės žemei, Suvalkijai, už žmogiškąjį pradžiamokslį ir paliktą atminties pėdsaką. Ačiū pamario kraštui už horizonto liniją ir Šiaurės Atlantidos atmosferą. Taškai, įbrėžimai, linijos – tai lyg mano fotografijos įgarsinimas. Tad ačiū komisijai už išgirstą mano fotografiją“, – kalbėjo Remigijus Treigys.
„Lietuvoje folkloristais įprasta vadinti ir praktikus, ir tyrėjus. Į folkloristikos mokslą aš atėjau iš praktikos, iš folkloro ansamblių sąjūdžio, gyvavusio devintame praeito amžiaus dešimtmetyje. Kaip daugelis mano bičiulių folkloristų, godžiai skaičiau Greimo, Gimbutienės, Vėliaus, Saukos ir kitų tyrėjų darbus, pamažu pasirinkdama savo gyvenimo kelią, tyrimų kryptį, išgrynindama savąją tapatybę. Baltų mitologijos, tautosakos studijos įkvėpė ne vieną to meto kūrėją, poetus Sigitą Gedą, Marcelijų Martinaitį, kopozitorių Bronių Kutavičių, dailininką Petrą Repšį, Arvydą Každailį ir kitus. Savo kūryboje dabartį apmąstydami per praeitį jie taip pat svariai prisidėjo prie tautos vertybinio pamato kūrimo. Šiandien folkloristikos mokslo samprata gerokai prasiplėtusi, šiuoliakiniai tyrimai susiję su daugeliu kitų sričių, kultūros geografijos, archeologijos, entolingvistikos, muzikos psichologijos, kultūrinės ir socialinės antropologijos ir daugeliu kitų. Tiriant šiuolaikinių kūrėjų ir atlikėjų santykį su tradicija labai svarbios ir atminties bei atliko teorijos. Šiandien folkloristika apima visų etninės kultūros sričių tyrinėjimus. Dažnam gal šie tyrinėjimai vis dar atrodo nereikšmingi, periferinė mokslo sritis. Tačiau šiandieninės floristikos atodangos kiekvienam mūsų padeda išgryninti savajį aš, formuoti tautinę ir kultūrinę tapatybę. Nauji tyrinėjimai atskleidžia giliausias mūsų kultūros pasaulėžiūros prasmes, mūsų galvosenos ypatumus, padeda vertybinius pamatus moderniajai kūrybai, parodo, kuo mes esame saviti, kas svarbu mums patiems ir kas įdomu pasauliui. Labai džiaugiuosi, kad įvertinant mano mokslinė ir kūrybinę veiklą atkreipiamas dėmesys į visą folkloristikos barą ir labai didžiuojuosi, kad esu šios didelės folkloristų, tyrėjų ir praktikų, bendruomenės narė“, – kalbėjo Daiva Vyčinienė.
„Šiandien, svarbios mūsų valstybei dienos išvakarėse, norėčiau savo kalbą pradėti gerai žinomu lotynišku posakiu ars longa, vita brevis – gyvenimas trumpas, menas ilgaamžis. Norėčiau tuo tikėti, ir visai nesvarbu, iš ko yra sukurtas meno kūrinys, ar iš granito, ar iš surūdijusio metalo, ar iš aukso, o gal tik iš žodžių, įprasminančių mintį. Svarbiausia, apie ką ir kaip tas kūrinys kalba. Nors mes vis dar gyvename apčiuopiamoje metrinėje erdvėje, tačiau visas psaulis sparčiai kinta, keičiasi žmonių vertybės, gyvenimo tempas, visuomenės struktūra – menas taip pat nestovi vietoje, jis ieško naujų išraiškos formų ir idėjų, neretai pralenkiančių laiką. Prieš 30 metų atgauta mūsų valstybės nepriklausomybė suteikė mums, menininkams, kūrybinę laisvę, o kartu su ja ir atsakomybę: menas niekada neturi tarnauti jokiai ideologijai, nes dar atsimename, kas su tokiu menu ir pačiu kūrėju gali nutikti. Tačiau ir šiais laikais menas gali papulti į politinių manipuliacijų sūkurį, kaip tai nutiko ir su vienu mano kūriniu, sukurtu daugiau nei prieš dvidešimt metų ir saugomu muziejuje. Džiugu, kad kūrybinė bendruomenė susitelkė ir išsakė aiškią poziciją meno cenzūros klausimu. Kūrėjo laisvė visais laikais buvo vienas iš demokratinės valstybės pamatų. Šiuolaikinio menininko tikslas yra kelti klausimus, ieškoti tiesos, o ne dekoruoti mūsų gyvenamą aplinką, taip paslepiant tikrąsias visuomenės problemas ir ydas. Šią trumpą kalbą norėčiau baigti savo sūnaus sukurtu eilėraščiu: „Ėjo kūrėjas, kuris pats save sukūrė, tik jis buvo labai liūdnas, nes ne taip save sukūrė“, – kalbėjo Dainius Liškevičius, dėkodamas už apdovanojimą.
Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą. Kasmet skiriama premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai sudaro 32 tūkst. eurų.
Jono Basanavičiaus premija – Eligijui Juvencijui Morkūnui
Jono Basanavičiaus premija skirta muziejininkui, etninės kultūros tyrinėtojui humanitarinių mokslų daktarui Eligijui Juvencijui Morkūnui. Premija jam paskirta už reikšmingą indėlį į Lietuvos tradicinės architektūros ir amatų tyrimus, išsaugojimą, populiarinimą ir kūrybingą muziejinę veiklą puoselėjant etninės kultūros gyvybingumą.
„Šiandien noriu daug kam padėkoti. Pirmiausia noriu pažymėti tautos patriarcho Jono Basanavičiaus veiklą, kuri visada buvo mano švyturys ir įkvėpėjas, dėl to tas apdovanojimas man ypatingai brangus. Dėkoju pasiūliusiems mano kandidatūrą, gerbiamai Etninės globos tarybai, apdovanojimų teikimo komisijai, kad pastebėjo mano darbą Liaudies buities muziejuje, kuriame jau dirbu daugiau kaip pusšimtį metų. Pripažinimas mano muziejaus, mano darbo, tai yra pripažinimas ir mano kolegų, bendraminčių darbo rezultatų. Labai dėkoju savo darbo ir gyvenimo bendražygei, įkvėpėjai, žmonai Teodorai – ji ilgus metus drauge dirbo muziejaus propagavimo darbą, už tai jai labai dėkingas, ir už mūsų tris bendras dukras, kurios taip pat darbuojasi tėvynės labui. Turėčiau atsiprašyti savo tėvelių, kurie buvo medikais, kad pasirinkau ne odontologo profesiją, kaip mano brolis ir sesuo, o muziejininkystę – tapau trečiuoju broliu, kaip toje pasakoje, bet pabaiga jos laiminga, kaip matote iš šios situacijos. Šeima įkvėpė meilę žmonėms, Lietuvai, todėl dirbti savo tautai, jos savivertės kėlimui, atminties saugojimui nebuvo sunku – anaiptol, man viskas buvo kaip šventė. Tyrinėdamas paprastų žmonių kasdienybės darbus, amatus, techniką, technologijas, statybą ir taip toliau, vis labiau pamilau Lietuvą, stengiausi jai skirti daugiau dėmesio, platinant atmintį apie mūsų tautos tradicijas. Kad nebūtų muziejus senų daiktų sankaupa, kapinės, bet tie daiktai pasitarnautų ateičiai, teko daug įdėti energijos ir pasišventimo. Dėkui už galimybę dirbti tautai ir valstybei, ir tai yra apdovanojimas“, – kalbėjo J. E. Morkūnas.
Penkis dešimtmečius Lietuvos liaudies buities muziejui paskyręs buvęs ilgametis direktoriaus pavaduotojas informacijai ir muziejininkystei dr. E. J. Morkūnas, šiuo metu einantis vyriausiojo muziejininko pareigas, daug nuveikė įvairiose muziejinio darbo, formuojančio tautinę savimonę ir reprezentuojančio krašto istoriją, etninę kultūrą ir paveldą, srityse.
Dr. E. J. Morkūnas dalyvavo daugybėje etnografinių ekspedicijų, fiksavo, žymėjo tradicinės architektūros pastatus, rinko medžiagą apie įvairius amatus, liaudies techniką (kalves, malūnus, aliejines ir pan.), įgijo apie 30 tūkst. eksponatų, atspindinčių regionų etninę kultūrą, rengė ar kuravo daugiau nei 30 muziejaus ekspozicijų ir parodų. Jis taip pat kuravo muziejinių rinkinių tyrimus, prisidėjo formuojant muziejaus ekspozicijas, parenkant tradicinius pastatus, vadovavo jų perkėlimui į Lietuvos liaudies buities muziejaus teritoriją, prižiūrėjo atstatymo procesą ir tolesnį pritaikymą.
Šiųmetis Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas yra apgynęs humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos vėjo malūnai XIX a.– XX a. pr.“. Jis yra dešimčių mokslinių publikacijų autorius, knygų „Lietuvos miestelių atspindys: muziejaus miestelis“, „Lietuvos technikos paminklai. Vėjo malūnai“, „Senieji amatai“, „Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai“, „Vandens malūnai Rytų Lietuvoje“, Lietuvos liaudies buities muziejaus vadovų „Žemaitija“, „Suvalkija“, „Dzūkija“, „Aukštaitija“ sudarytojas, autorius ar bendraautoris. Dr. E. J. Morkūnas rengė ir kitus projektus, susijusius su muziejininkyste ir etnokultūros sklaida.
Nuo 1991 m. Lietuvos liaudies buities muziejuje organizavo didelio susidomėjimo sulaukusias amatininkų dienas, kurios išpopuliarėjo visoje Lietuvoje. Kartu su kolegomis daugybę metų rengė masiškiausią muziejuje šventę – Užgavėnes, taip pat Žirginio sporto šventes, 2011 m. – dviračių žygį muziejuje „Aplink Lietuvą“, prisimenant Matą Šalčių. Jis taip pat buvo aktyvus Kraštotyros draugijos narys, daugelio ekspedicijų dalyvis (1973 m. KGB fiksuotas vadinamojoje „Kraštotyrininkų byloje“), Krakių kompleksinės kraštotyrinės ekspedicijos sumanytojas ir organizatorius. Jo rūpesčiu buvo surasta ar išsaugota ne viena kultūros vertybė, pavyzdžiui, dievdirbio Vinco Svirskio kapas.
Kultūros ministerijos iniciatyva Jono Basanavičiaus valstybinę premiją Vyriausybė įsteigė 1992 metais, 2017-aisiais ji įgijo nacionalinės premijos statusą. Pagal premijos nuostatus ji išmokama ne vėliau kaip vasario 16 dieną, premijos dydis – 800 bazinių socialinių išmokų.