Pradėdamas premijų teikimo ceremoniją, prezidentas G. Nausėda sakė, kad simboliška tai, kad ryškiausius kūrėjus pagerbiame Valstybės atkūrimo dienos progos išvakarėse – tai, anot jo, pirmapradis santykis, pranašaujantis ateitį.
„ <...> Šiandien turime puikią progą padėkoti už meistrišką kūrybą, kuriai atsivėrę kiekvienas gali praturtėti. Kartu su mumis išliks pamatinės, amžinos temos, unikalaus Lietuvos balso sklaida, išplėstos galimybių ribos. M. Kvedaravičius krito, būdamas ištikimas žmonijos vertybėms... Valstybingumą būtina ne tik saugoti, bet ir ginti, užimti aktyvią visuomeninę poziciją. Šviesios asmenybės skleidžia tiesos žinią“, – vylėsi G. Nausėda, kad šiai garbingai pareigai kūrėjai išliks ištikimi. Prezidentas visiems linkėjo įkvėpimo.
Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas, kino režisierius Audrius Stonys pažymėjo, kad dabar – „begaliniai sunkus laikas“: „Ukrainoje kiekvieną minutę, net ir tada, kai kalbu – griūva miestai, žūsta žmonės. Juodas vakuumas bando sugriauti tikėjimą prigimtiniu gėriu. M. Kvedaravičius, žengdamas į pragarą tikėjo, kad žmogiškumas bus išgirstas. Tamsa nesustabdė Teofilio Matulionio, rašytojo Kazio Sajos, viskas turi giliausią prasmę. Mirtis gali paliudyti gyvenimą, kurtieji gali išgirsti, Dovydas gali nugalėti Galijotą, poezija gali ištrinti laiko ir erdvės ribas, kinas gali nugalėti mirtį.“
Apdovanotas už viso gyvenimo nuopelnus – už mamutų medžiojimą teatre ir prozoje, rašytojas Kazys Saja prisiminė vargingą vaikystę. „Vargingi globėjai mokytis neleido, vokiečiai pražudė brolį nabagėlį, ir likau visiškai vienas... Po penkerių metų man pavyko įstoti Žemės ūkio technikumą, čia pradėjau justi alkį... Kai sužinojau apie premiją – buvau patekęs į ligoninę. Jau trejetą kartų buvau premijai siūlytas, prisiminiau patarlę: „Kai duoda imk, kai muša – bėk“, o kai niekas neieško – ramybė. Ramybė didelė vertybė. <...> Nutariau patarlę pakeisti: kai muša ginkis, o kai duoda – dalinkis. 10 tūkst. eurų paskyriau Ukrainai, kovojančiai už savo laisvę. Koks mamutas trypia mūsų kalbą – net varlės valgo, bet žmonės vienas kitą ėda, griaužia, žiaumoja – ypač prieš rinkimus, ar žiemą, ar vasarą. Ir jau kai kas gali pasakyti... vau“, – sakė K. Saja, ir visus pasveikino su Vasario 16-ąja.
Už šviesotamsos gelmę muzikoje apdovanota kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė-Rosaschi pastebėjo, kokia yra didžiulė vaizduotės galia. „Vaizduotės vystymas, drąsos ugdymas – padėjo pasiekti Nepriklausomybę, visi tuo tikėjo, ir tai įvyko. Žinoma, visi vaizduotės vaisiai būtų tik oro pilys, jei ne artimieji, kurie padeda įgyvendinti sumanymus. Dėkoju visiems, kurie tikėjo, savo mamai, vyrui, kuris nuolat remia mane, savo pirmam kompozicijos mokytojui, kurio dėka pasirinkau kūrybinį kelią“, – padėkas išreiškė kompozitorė.
Už bebaimę dokumentiką, už ryškų pėdsaką pasaulio ir Lietuvos kino padangėje apdovanoto šviesaus atminimo kino režisieriaus M. Kvedaravičiaus apdovanojimą atsiėmė jo sesuo, kuri padėkojo visiems, „kurie rūpinasi, kad Manto papasakotos istorijos toliau gyventų, ir sklistų kuo plačiau.“
Už klasikos geną šiuolaikinėje poezijoje apdovanotas rašytojas Rimvydas Stankevičius darsyk atkreipė dėmesį, kad „šiose iškilmėse kertinis žodis – nacionalinė“. „Šiandien didžiuojuosi ne dėl to, kad esu įvertintas, bet kad turime šiam titului ką pasiūlyti, – netelpa į ilgąjį kandidatų sąrašą, kad yra tebekuriančių Lietuvai“, – sakė jis.
Kino režisierė Giedrė Žickytė savo kalbą pradėjo padėkodama savo mokytojams: „Visų pirma, Skirmantas Valiulis, kuris pirmasis manimi patikėjo, jei ne jis – aš nebūčiau kine. Audrius Kemežys – mokiausi profesinių įgūdžių; M. Kvedaravičius – didžiulė garbė gauti apdovanojimą kartu su juo. Jeigu tik būtų įmanoma, norėčiau pasidalinti apdovanojimu su daugeliu žmonių – nebūčiau sukūrusi filmų be savo komandos, be daugybės žmonės, kurie tikėjo. Su manimi kartais gali būti dirbti nepakenčiama! Dėkoju savo vyrui Eitvydui, tėveliams, kad augau apsupta meilės, laisvės ir kūrybos. Mano filmų nebūtų be herojų, augau kartu su jais, prieš dvidešimt metų Artūrą Barysą „Barą“ – tarsi padėjo pamatus mano tolimesnei kūrybai, Algirdas Kaušpėdas toliau tęsė laisvės temą, sugrąžino į vaikystės pasaką, Vitas Luckus, apie jį galėčiau sakyti atskirą kalbą; Iš dabar kuriamų filmų – šviesaus atminimo Irena Veisaitė, iš kurios išmokau tikėjimo žmogiškumu. Vakar atsisveikinome su Simu Kudirka, įkvėpusiu savo Laisvės šuoliu.“
Už sėkmingą kūrybinę veiklą garsinant Lietuvos dainavimo mokyklą visame pasaulyje apdovanotas operos solistas Edgaras Montvidas, dėkodamas savo aplinkai sakė, kad jo moto šiandien tapo Ingmaro Bergmano frazė – „Be tavęs – nėra manęs“.
Kultūros ministras Simonas Kairys prisipažino, kad šiandien, kai pasaulis yra krečiamas nelaimių, sunku rasti tinkamus žodžius. Tačiau jausmai persipynę – nuo didžiausio džiaugsmo, pasididžiavimo iki graudulio.
„Užslinko karo debesys, jie nusinešė M. Kvedaravičiaus gyvybę... Kad tikime pergale, tai šviesaus atminimo režisieriaus palikimas. Mes prisiminėme, kad kūryba – bebaimė, kad garsiau už mus kalba darbai. Karas visiems primena – neturime laiko kariauti tuščių ego kovų, todėl meno ir kultūros misija tampa ypatinga – kultūroje atsispindi dabarties iššūkiai, ateities projekcijos. Brangūs laureatai, tikiu, kad ateityje jūsų kūryba skleisis taikos pasaulyje. Lengvų kovų nebūna, nebūna ir lengva kova su savimi, pamatyti vaizdai – sustingdo, bet stojamės ir veikiame toliau“, – kalbėjo ministras.
J. Basanavičiaus premijos laureatui teikdamas apdovanojimą etnologas Vytautas Tumėnas prakalbo J. Basanavičiaus žodžiais, tęsdamas kalbą pažymėjo, kad premiją pelnęs Jonas Vaiškūnas – savo gyvenimą pašventė liaudies pažinties, žvaigdžių, lietuviškajai astrologijai; fiziko išsilavinimą sujungė su etnokosmologijos sritimi.
J. Vaiškūnas atsiimdamas apdovanojimą pasakojo išvydęs pranašingą sapną: „Dar neatmerkęs akių išgirdau smuiko garsus, mano kambario viduryje stovėjo mano senelis, smuikininkas, daktaro J. Basanavičiaus bendraamžis, bendramintis, ir pasakė: kalbėk apie kalbą.“
„Delfi“ primena, kad įvertinusi 30-ies pretendentų veiklą kultūros ir meno srityje, komisija atrinko dvylika kandidatų, pretenduojančių gauti 2022 m. Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, sąrašą.
Į vadinamąjį trumpąjį sąrašą šiemet buvo patekę: rašytojas Kazys Saja, dailėtyrininkė, parodų kuratorė, dailės ekspertė Raminta Jurėnaitė, kino režisierius Mantas Kvedaravičius, rašytojas Rimvydas Stankevičius, kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė-Rosaschi, aktorius Dainius Svobonas, dailininkas Žygimantas Augustinas, menininkas Julijonas Urbonas, operos solistas Edgaras Montvidas, rašytojas Gintaras Grajauskas, menininkė Jurga Barilaitė, kino režisierė Giedrė Žickytė.
Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą. Kasmet skiriama premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai daugiau nei 36 tūkst. eurų.