Kęstutis Šapoka. Nuo to laiko, kai kalbėjomės 2012 metais, daug kas pasikeitė ‒ beveik baigtas muziejaus pastatas, Modernaus meno centras tapo MO muziejumi, iš esmės atnaujintas MO tinklalapis. Aiškėja naujos institucijos visuma ‒ santykis su žiūrovais apibrėžiamas, populiariai pateikiant meno istoriją, o kartu yra lygmenų (kaip antai žvilgsnis į kultūros istoriją, menininkų kūrybos pristatymai, videopokalbiai, leidyba ir t. t.), kurie itin įdomūs specialistams, tyrėjams. Pats principas kviesti kuo daugiau jaunų kritikų, teoretikų, pateikti pasakojimus ne kaip „istoriją“, o labiau kaip „istorijas“, atrodo lankstesnis, demokratiškesnis, palyginti su valstybinių institucijų požiūriu. Be to, kolekcija vis didėja. Taigi MO ‒ jau dabar yra daugialypis ir daugiaprasmis „medis“?
Danguolė Butkienė. Pirmiausia, tinklalapis, kurį vadinate nauju, iš tikrųjų yra jau „senas“ ‒ rugsėjį startuos naujas, nes dabartinis nepakankamai patogus naršyti ir nepritaikytas atspindėti muziejaus parodinės veiklos. Be to, ypač aktualu, kad jis būtų pasiekiamas mobiliesiems išmaniesiems telefonams, į kuriuos visi, ypač jaunimas, dabar tiesiog „sulindę“.
Mudviem su Viktoru atrodė, kad mūsų komanda labai plačiai ir aktyviai komunikuoja, eteris „užverstas“ mūsų žinutėmis, tačiau nuėję į LOGIN’o konferenciją, kur renkasi informacinių technologijų specialistai, supratome, kad dauguma iš jų apie MO nėra net girdėję. Patyrėme šoką, supratę, kad gyvename savo burbule, klystame manydami, kad jau esame visiems žinomi. Pasirodo, ne.
– Manyčiau, dėl to nereikėtų pernelyg jaudintis, nes ir patys technologijų specialistai gyvena savo burbuluose...
– Tačiau mes suinteresuoti pasiekti jų „burbulus“. Žinoma, dabartinis gyvenimo greitis kartais šokiruoja ir vargina. Kita vertus, muziejuje dirba jauni žmonės, kurių negąsdina toks pašėlęs tempas.
– Taigi kokia dabartinė muziejaus situacija?
– Pirmiausia reikėtų atskirti „kolekcijos“ ir „muziejaus“ sąvokas. Kolekciją formavome dviese su Viktoru Butkumi. Žinoma, konsultavomės su specialistais. Šiuo metu, kai kalbamės, kolekciją sudaro 260 autorių kūryba. Tapybos darbų yra 1100, grafikos – 1070, piešinių – 900, fotografijų – 1540, videokūrinių – 100, skulptūrų – 55. Taigi artėjame prie 5000. Iki muziejaus atidarymo šie skaičiai dar labiau išaugs.
– Fotografijos kūriniai kiekiu aplenkė netgi tapybos paveikslų rinkinį?
– Taip, mes ir patys nustebome, nes manėme, kad didžiąją kolekcijos dalį sudarys tapyba. Tiesiog fotografijas paprastai įsigyjame didesniais blokais, ciklais, todėl jų ir turime daugiau. Pagrindinė kolekcijos kuratorė Raminta Jurėnaitė nuo pat pradžių laikėsi požiūrio, kad kiekvienas autorius turi būti pristatytas ne vienu ar dviem kūriniais, o didesniu jų kiekiu. Tiesa, šiuolaikinio meno kūriniai neretai tokie brangūs, kad tenka apsiriboti vienu ar dviem. Apskritai, kaip minėjau, kolekciją formuojame mudu su Viktoru, tačiau susigaudyti šiuolaikinio meno „labirintuose“ gana sudėtinga, todėl konsultuojamės su menotyrininkais. Dažnai prieš įsigydami vieną ar kitą kūrinį apklausiame kelis specialistus, bet kartais jų nuomonės būna visiškai priešingos...
– Gal tai nėra blogai? Atsiranda šiokia tokia požiūrių diferenciacija? Bent jau menotyros ribose. Kai visų nuomonės sutampa, vadinasi, kažkas jau negerai.
– Galbūt. Tačiau kolekcionuojant meną toks radikalus nuomonių išsiskyrimas trikdo. Tai rodo, kad šiuolaikinio meno vertinimo kriterijai dar nėra nusistovėję. Tada tenka kliautis savo intuicija, spręsti pagal tai, ar kūrinys patinka mums asmeniškai. Norėčiau į šiuolaikinį meną labiau pasigilinti pati, tačiau tai reikalauja laiko.
Kita vertus, nusistatyti tam tikrus kriterijus vis tiek reikia. Sakykime, galima remtis tuo, kad menininko ar menininkės kūryba buvo labai aktuali tam tikru laikotarpiu. Vis dėlto socialinis aktualumas yra viena, o meniškumas – visai kas kita.
Šiuolaikiniam menui taikyti meniškumo kriterijus gana sunku. Šiandien ypač vertinamas socialinis angažuotumas, bet modernizmo laikais buvo manoma, kad menas neturėtų būti politiškas.
– Aš teigčiau atvirkščiai – klasikinis Vakarų modernizmas susiformavo išimtinai ant politinės platformos ir buvo radikaliai politiškas, o „apolitiško meno“ sampratą „išrado“ specifinis sovietmečio modernizmas. Sovietinė oficiozinė sistema reikalavo iš dailininkų lojalumo, iliustratyviai išreiškiant tiesmuką ideologiją. O „apolitiška“ dailė, jausmais grindžiamas formalizmas esą buvo paradoksaliai „nepolitinis“ būdas pasipriešinti oficialiajai ideologijai. Tačiau man atrodo, kad potekstės vis tiek, nors netiesiogiai, buvo politinės, net ir bandant nuo tos politikos pabėgti... Abejoju, ar apskritai įmanoma atskirti ir išgryninti socialinius, ideologinius ir meninius kūrinių sluoksnius kaip savarankiškas dimensijas. Juk ir patį „meninės vertės“ suvokimą nemaža dalimi lemia vieno ar kito laikmečio ekonominės ir politinės aplinkybės. Keičiasi situacija, keičiasi ir suvokimas.
– Požiūriai keičiasi, tačiau man atrodo, kad meniškumas bet kokiu atveju išlieka aktualus.
– Ko gero, taip. Tačiau grįžkime prie „muziejaus“ sąvokos.
– MO muziejus – jau beveik savarankiška struktūra, gyvas, besiformuojantis organizmas. Bet koks projektas, kurį pradedi, ypač jeigu įsijungia kiti žmonės, ima gyvuoti savarankiškai. Mudu su Viktoru dažniausiai esame tik iniciatoriai, viską daro kiti, kurie tą idėją, jos raiškos procesą perleidžia per save. Rezultatas gali stipriai skirtis nuo pirminio vaizdinio. Ir tai natūralu, kitaip tiesiog negalėtų būti. Štai konkretus pavyzdys – knyga „Vilniaus skulptūrų kelias“.
Rašyti ją Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė pradėjo be didelio noro, mano spaudžiama. Galų gale kai parašė, išėjo ne taip, kaip aš įsivaizdavau, tačiau tai nereiškia, kad blogai – gal net geriau nei pirminis vaizdinys. Panašiai yra ir su muziejumi.
Turime labai gerą vadybinę komandą, motyvuotą, profesionalią, puiki jos vadovė Milda Ivanauskienė. Aš ir Viktoras beveik nebesikišame – komanda tvarkosi, galima sakyti, savarankiškai. Visi kartu apsvarstome tik esminius strateginius klausimus. Todėl dažnai net nežinome visų kasdieninės veiklos niuansų.
– Kaip tik ir norėjau paklausti apie MO struktūrą ir juridinį statusą ‒ tai bus (yra?) valstybinė institucija ar funkcionuos su privačios iniciatyvos priemaišomis?
– Dabar muziejus yra privatus. O ar taps valstybiniu, parodys gyvenimas. Mes siūlėmės padovanoti muziejų valstybei ar miestui, tačiau šiandieninė situacija tokia, kad tiesiog nėra kam tos dovanos įteikti. Tokiai valstybei, kokia ji šiandien yra, gal tiksliau būtų sakyti – tokiai vyriausybei, muziejaus nereikia.
Miestui irgi nereikia. Visi puikiai suvokia, kad muziejų priėmus, reikės jį išlaikyti. Jeigu atsirastų koks nors valstybinis juridinis asmuo, kuris visa tai perimtų, sutartis įpareigotų išsaugoti ir palaikyti adekvačias muziejaus funkcijas, kad nebūtų tik formaliai perimtas turtas, su kuriuo galima daryti bet ką.
– Iš dalies panašus atvejis ‒ garsioji Fluxus kolekcija, kuri jau yra valstybinė. Tai žlugusio Guggenheimo projekto palikimas, tapęs galvos skausmu miesto valdžiai. Todėl bandoma šią problemą kur nors tiesiog nustumti, užkišti, palikti kitiems merams ir jų „komandoms“. Panašiai atsitiko ir su gerokai kuklesne Vytauto Pečiukonio (Agnus Elergo) kelių šimtų kūrinių kolekcija, kurią, jeigu neklystu, savivaldybė, dailininkui mirus, nežinia kodėl priėmė kaip dovaną... O dabar kažkur sandėliuoja, ir tiek. Galų gale daugybę metų marinuojamas ir, matyt, jau garantuotai yra palaidotas, ilgai ir iškilmingai žadėtas Antano Gudaičio muziejus. Kiekvienas toks juridinis vienetas, nepaisant to, kad didina miesto kultūrinį, gal net ekonominį svorį, savivaldybei, Kultūros ministerijai, dar kam nors sukuria naujų problemų ‒ reikia patalpų, atitinkančių muziejui keliamus reikalavimus, papildomų darbo vietų ir t. t. O tai savo ruožtu išsiurbia nemažai lėšų.
– Kolekciją galima sukrauti sandėlyje ir teisintis, kad nėra kur eksponuoti. O mūsų atveju jau yra muziejaus pastatas, sukurta struktūra, todėl situacija ir lengvesnė, ir sudėtingesnė. Bet kol kas nematyti jokių požymių, kad valstybė norėtų ir galėtų šį muziejų perimti. Tiesiog puoselėjame mintį, kad pradžiai įsuksime bent jau pačią veiklą. Spalį startuosime, pasižiūrėsime, kaip sistema funkcionuoja, kiek realiai kainuoja išlaikymas. O tada prasidės antras muziejaus siūlymo valstybei etapas (juokiasi). Jeigu paaiškės, kad nesiseka, kad muziejus nereikalingas, neįdomus, žmonės į jį neina, tada įmanomas ir kitoks ‒ radikalesnis ‒ scenarijus.
– Bet ar apskritai yra kokių nors bendradarbiavimo su valstybiniu sektoriumi ženklų?
– Norėjau klausti apie MO kaip institucijos struktūrą, tačiau kadangi ji privati, tai visokių „skyrių“, sektorių, padalinių, identiškų valstybiniams muziejams, ko gero, nebus?
– Departamentų tikrai nebus. Jau minėjau, kad vadybinės komandos veikla pakankamai efektyvi. Parodų srautus koordinuos dvi menotyrininkės, kurios kartais taps ir projektų kuratorėmis. Stengiamės turėti kuo mažiau personalo, nes tai „suvalgo“ daugiausia lėšų. Tačiau tam tikrus etatus išlaikyti būtina.
– Grįžtant prie kolekcijos, klausimas ekspromtu apie „regionalizmą“. Nuo sovietmečio įsigalėjusi klišė, tapusi sistemine, kad tikrai „kokybiškas“ menas kuriamas išimtinai sostinėje. Stambios valstybinės institucijos, vienaip ar kitaip susijusios su kolekcijų formavimu ar modernaus ir šiuolaikinio meno sklaida, viską reprezentuoja per Vilniaus prizmę. Tiesa, pastebėjau, kad visada žarstomos apibendrinančios sąvokos „Lietuvos dailė“, „Lietuvos šiuolaikinis menas“, „Nacionalinė dailė“... Dailėtyra situaciją vertina panašiai. Ar formuojant kolekciją Jums nekilo šis prieštaringas dailės istorijos ir hierarchijos joje klausimas?
– Kadangi kolekciją formuojame patys ir nelaikome savęs superspecialistais, nekėlėme sau užduoties atspindėti visą Lietuvos dailės vaizdą, gal tai aktualiau valstybiniam nacionaliniam muziejui.
O mūsų kolekcijoje regionalizmas atspindimas tiek, kiek jo pasitaiko kelyje, kiek sugebame jį pastebėti, įvertinti. Žinoma, tai susiję ir su kanono formavimu.
Mudu su Viktoru tam kanonui darome, manyčiau, nedidelę įtaką. Daugiau prisideda meno kritikai, istorikai, pastaruoju metu suaktyvėjusi galerijų parodinė veikla. Šiuolaikinio meno madas diktuoja ŠMC, jis užduoda toną...
– Aš vartočiau būtąjį laiką ‒ diktavo (kažkada)... Tačiau nesiplėskime, nes tai atskiros diskusijos tema.
– Taigi mes sudėliojome tik šiokius tokius modernizmo dailės taškus. Galbūt „ištraukėme“ kokių nors mažiau pripažintų modernistų. Tačiau jie dar ne visi „ištraukti“ iš šešėlio, žinau, kad dar yra vardų, kuriuos derėtų labiau paviešinti.
O apskritai į naujus reiškinius ar į tokius dalykus kaip regionalizmas ir panašiai turėtų atkreipti dėmesį būtent meno kritika, dailėtyra. Antraip tuos reiškinius sunku pastebėti. Mes tiesiog neturime laiko ir jėgų važinėti, ieškoti, tyrinėti tiesiogine to žodžio prasme.
– Užsimindamas apie „regionalizmą“, neturėjau omenyje kokio nors priekaišto Jūsų kolekcijai. Mane, vadinamąjį menotyrininką, tiesiog domina dailės istorija kaip ideologinė struktūra. O hierarchinis „sostinės“ versus „provincijos“ meno (kokybės?) santykis šiuo atžvilgiu gana įdomi tyrimų tema. Analizuodamas lietuvių tarpdisciplininio meno genezę nuo Sąjūdžio laikų, į regionalizmo reiškinį bandžiau pažvelgti kiek kitokiu ‒ mažiau hierarchizuotu ‒ žvilgsniu. Įsitikinau, kad tai prasmių tinklas, mezgamas tarsi paralelė sostinei.
– Manau, toks tradicinis hierarchizuotas modelis muziejuje tiesiog yra lengviau įgyvendinamas. Požiūris į meną kaip į profesionalų užsiėmimą visada buvo stiprus, ypač sovietmečiu.
Užėjus kalbai apie neprofesionalus, visi prisimena nebent Moniką Bičiūnienę ar Jadvygą Nalivaikienę... Tačiau ir dabar yra tokių žmonių, kurie nebaigę Vilniaus dailės akademijos, bet jų kūryba tikrai įdomi. Sutikčiau, kad elitizuotas požiūris pas mus dar labai gajus – jeigu dailininkas nebaigęs aukštojo mokslo, neprofesionalas, tai ir jo menas priskiriamas žemesnei kategorijai.
– Na, aš turėjau omenyje nebūtinai tautodailę. Menininkas ar menininkė gali baigti Vilniaus dailės akademiją arba mokslus ne Vilniuje, netgi ne Lietuvoje, tačiau gyvena provincijoje ir nesieja savo veiklos su Vilniaus meno sistema. Nors tai, žinoma, sunkiai įsivaizduojama. Pati meno sistema tokius menininkus atmeta kaip „atsilikusius“, jeigu jų kūryba neatitinka kokių nors mados tendencijų, būdingų sostinės meno sistemai.
– Tai gyvenimo dėsningumas. Jeigu meno sistemai esi nematomas, tai niekas tavęs ir nepastebės. Taip yra visame pasaulyje. Tą lemia informacijos perteklius. Todėl menininkas privalo stengtis, kad kokiu nors būdu taptų matomas. Bet kokiu atveju šiandieninis menas yra sunkiai įsivaizduojamas be vadybos. Be to, susikurti tarptautinį vardą neišvažiuojant iš Lietuvos, irgi vargu ar įmanoma.
Turi būti „tenai“, turi sunkiai dirbti, įtikinėti, įrodinėti ir t. t. Aišku, kiekvienas pats pasirenka, kaip jam kurti, kaip gyventi. Apskritai kalbant apie meno aktualumą, jo vertę, aukcionų rezultatai rodo, kad mūsų visuomenė gyvena praeitimi. Brangiausiai perkamas tradicinis XX a. pirmosios pusės menas. Estetiniu atžvilgiu visuomenė geba suvirškinti kol kas tik tiek. Modernizmas Lietuvos aukcionuose kainuoja dar gana pigiai. Vadinasi, kol kas tokia jo vertė, nes toks visuomenės suvokimas.
O regionalizmo tema apskritai įdomi. Praėjusiais metais kartu su Viktoru keliaudami po Australiją aplankėme labai specifinį privatų muziejų „MONA“ (Museum of Old and New Art) Tasmanijoje. Milžiniškas muziejus (trys aukštai po žeme) pastatytas ir išlaikomas vietinio milijardieriaus Davido Walsho. Baigęs matematiką, jis tikimybių teorijos žinias pritaikė lošimo versle ir susikrovė didžiulį kapitalą, kurį naudoja šiuolaikinio meno kolekcijai kaupti ir muziejui išlaikyti. Be įspūdingos kolekcijos ten matėme ir keliaujančią parodą The Museum of Everything („Visko muziejus“), kurioje pristatytas regioninis, dažnai neprofesionalų, autsaiderių menas iš viso pasaulio. Didžiulė labai įvairi kolekcija su gerai parengta informacine medžiaga. Buvo labai įdomu. Pamaniau, kad tokią parodą būtų gerai atvežti ir į Vilnių, papildant vietiniu regionalizmu.
Sąlygiškai galima sakyti, kad visas Lietuvos menas, imant pasauliniu mastu, yra regioninis. O šiaip, manau, įmanoma surengti įdomią parodą, surinkus grynuolius iš įvairių regionų. Ir čia mes jau paliečiame MO parodinę veiklą.
– Būtent. Kai kalbėjomės 2012 metais, minėjote, kad muziejus turės nuolatinę ekspoziciją ir kuruojamas parodas...
– Nuolatinės ekspozicijos vizija buvo pritaikyta didesniam muziejui, kurį ketinta statyti Neries krantinėje prie NDG ir kuris turėjo būti pusiau valstybinis. Kadangi pasikeitė ne tik vieta, bet ir finansavimo modelis, muziejus tapo perpus mažesnis, todėl nuolatinės ekspozicijos atsisakėme, bus tiktai keičiamos parodos.
MO muziejuje yra dvi salės – viena daugiau kaip tūkstančio, kita – daugiau kaip dviejų šimtų kvadratinių metrų, ir, žinoma, nemažos saugyklos. Didžiojoje salėje nusprendėme bent iš pradžių keisti parodas dukart per metus, tad didžioji paroda truks apie penkis mėnesius. Jas kuruotų daugiausia kviestiniai kuratoriai ir tai būtų labiau tiriamosios parodos.
Norime, kad bent jau pusę ekspozicijos sudarytų kūriniai, priklausantys mūsų kolekcijai. Tai teminės parodos, o pagrindinis reikalavimas, kad jos būtų patrauklios plačiajai publikai ir aktualios bent jau mudviejų su Viktoru ir MO kolektyvo požiūriu.
O mažojoje salėje suksis gal kokios keturios parodos per metus. Dar yra visokių mažesnių erdvių, kuriose bus galima rodyti ir labiau eksperimentines parodas, instaliacijas. Todėl kviečiame visą menotyros, kuratorių, dailininkų bendruomenę prisidėti, siūlyti idėjas, parodų temas.
Idealiu atveju didžioji paroda turėtų būti tarsi sluoksniuotas pyragas, pradedant plačiajai publikai skirtais nesudėtingais audiogidais, specialiais renginiais, praplečiančiais ir pagilinančiais temos suvokimą, paskaitomis, ekskursijomis, baigiant gerai parengtais katalogais, kur medžiaga „suvirškinama“ gerokai labiau. Jau steigdami muziejų deklaravome, kad orientuojamės į neišsilavinusius žiūrovus.
Todėl daug dėmesio skiriame ir skirsime edukacijai. Žodis „edukacija“ dažniausiai asocijuojasi su vaikais, bet aš manau, kad pirmiausia reikia mokyti suaugusiuosius, nes jie auklėja vaikus.
Norėčiau, kad muziejus, jo parodos būtų įdomios įvairiai publikai – nuo visiškai nepasirengusių žiūrovų iki specialistų. Vadybos teorija sako, kad reikia labai aiškiai orientuotis į pasirinktą tikslinę grupę, priešingu atveju bus paskleista neaiški, išskydusi žinutė. Tačiau man atrodo, kad galima rasti būdų, kaip sudominti pačią įvairiausią auditoriją.
Be to, Lietuvos menas turėtų būti matomas ir suvokiamas tarptautiniame kontekste. Tarptautinę publiką, tikiuosi, vilios garsi muziejų suprojektavusio architekto Danielio Libeskindo pavardė. Be to, kuruoti parodas kviesime užsienio specialistus, ieškosime galimybių šalia lietuvių rodyti ir kitų šalių meną. Manau, vertėtų imtis ir nestandartinių strategijų, pavyzdžiui, pasikviesti kitų sričių atstovus, tarkim, režisierių Oskarą Koršunovą, kad kuruotų parodas. Gal kada nors taip ir įvyks – galėtų būti įdomus rezultatas.
– Esate minėjusi, kad kaupiate asmeninius dailininkų, dailėtyrininkų archyvus...
– Archyvai labiau proginiai. Jų specialiai neieškojome, kaip kad dailės kūrinių. Giedrė Jankevičiūtė pasiūlė rinkti parodų katalogus nuo pat sovietmečio. Jie išsimėtę, saugomi kur nors Mažvydo bibliotekoje ar panašiai, vienoje vietoje nėra lengvai prieinami. Todėl pradėjome kaupti tų katalogų archyvą, juo labiau kad vyresniosios kartos dailininkai, menotyrininkai jų turi ir noriai atiduoda. Savo archyvą mums padovanojo Alfonsas Andriuškevičius. Ši medžiaga jau sudėliota, sukataloguota. Visa tai, žinoma, bus prieinama tyrėjams ir visiems, kas domėsis. Vis dar kas nors pasisiūlo padovanoti. Nors atsitinka ir taip, kad nuėję pasižiūrėti siūlomos dovanos, išgirstame užuominų, gal verčiau nupirktume...
– Ką planuojate muziejaus atidarymui?
– Pirmoji paroda „Visas menas apie mus. Lietuvos dailė 1960–2018“, kuruojama Ramintos Jurėnaitės, pristatys tiesiog bendrą kolekcijos vaizdą, svarbiausius menininkus, kaip juos mato kolekcijos ir parodos kuratorė. Nuo balandžio planuojama antra didžioji paroda „Žmogus tarp gyvūno ir roboto“ – Erika Grigoravičienė su Ugne Paberžyte nagrinės santykius tarp gyvūnų ir žmonių, kurie irgi gyvūnai, nors pajėgūs kurti dirbtinį intelektą, ir kaip visa tai atsispindi mene. Kadangi Lietuvoje ši tema dar nėra stipriai išplėtota, turėtų būti įdomi paroda.
– Pabaigai labiau „filosofinis“ klausimas – kaip nuo 2009 m. pasikeitė muziejaus vizija, keičiantis (ar nesikeičiant) pačiai aplinkai, visuomenei?
– Iš esmės muziejaus vizija nesikeitė, ji tik konkretizavosi. O kalbant apie aplinką, visuomenę... Ji pasikeitė. Kita vertus, valstybės požiūris į kultūrą apskritai nesikeičia, sakyčiau, net blogėja. Visos tos istorijos su sekimu, slaptų dokumentų paviešinimai tiesiog rodo valdžios lygį. Panašu, kad politinės partijos žaidžia tarpusavyje galios žaidimus, griebiasi manipuliacijų, užuot mąsčiusios valstybiškai, strategiškai. Situacija, kai iš valdžios negalima tikėtis valstybinio požiūrio, didina socialinę neviltį. Belieka kiekvienam pasikliauti savimi. Šiuo atžvilgiu man patiko Reino Raudo žodžiai apie estų mentalitetą – kadangi dauguma ilgą laiką gyveno išsibarstę nuošaliose vietovėse, kur kaimynai labai toli, suvokė, kad jeigu namas degs, niekas į pagalbą neateis. Reikia gelbėtis patiems. Ir išmoko tą daryti. Mes irgi turime užimti tokią stojišką poziciją.
Beje, nusivylimą didina ir meno kūrėjų, akademinės bendruomenės pasyvumas, nesolidarumas. Sakoma, lietuviams tai būdinga. Jie nereikalauja savo teisių, beveik niekas nestreikuoja, nepiketuoja, nereiškia nepasitenkinimo. Tačiau viskas taip sparčiai ritasi į vis gilesnę duobę, kad galbūt ir menininkai pagaliau pristigs kantrybės nuolankiai su tuo nuopuoliu taikstytis?
Vis dėlto pati kultūros situacija, manau, gerėja, nepaisant valdžios demonstruojamo visiško abejingumo nematerialiems dalykams. Ir ji gerės. Vis daugiau žmonių domėsis kultūra. O tada atsiras ir norinčių prisidėti tiek prie mūsų muziejaus, tiek prie valstybinių kultūros institucijų.
– Knieti paklausti ne tik apie dailėtyros, bet ir apie dailės kritikos funkcijas. Kokia iš jų ‒ informacinė, taikomoji-tiriamoji (užsakomoji), interpretacinė, kritinė ‒ yra svarbiausia, Jūsų požiūriu? Galbūt pastebėjote kokių nors dailės istorijos (rašymo) aspektų, kuriuos norėtumėte keisti ar tiesiog jau keičiate iš praktinių pozicijų?
– Kritikai turi teisę rašyti taip, kaip mano esant reikalinga kiekvienu konkrečiu atveju, bet institucijos turėtų daugiau dėmesio skirti būtent informacinei funkcijai. Juk tikrai gaila, kad nemaža dalis potencialių žiūrovų nepamato gerų parodų vien todėl, kad jų laiku nepasiekė patraukli anotacija ar geras kritinis straipsnis.
Gal čia gera proga paskatinti rašytojus ir kitus kultūros žmones, kad nebijotų viešai dalytis savo įspūdžiais ir mintimis apie aplankytas parodas? Dažną stabdo tariamas šiuolaikinio meno neišmanymas, tačiau nebūtina leistis į tiesioginius menkiau pažįstamos medijos vertinimus, juk galima interpretuoti plačiau, susiejant dailę su kitomis sritimis. Alfonsas Andriuškevičius savo paskaitose ypač iškeldavo asociatyvios kritikos tipą, iš esmės priartėjantį prie esė žanro. Nespecialistas galėtų meną reflektuoti panašiai, kaip tą daro Agnė Narušytė, kuriai paroda ar konkretus kūrinys yra tik atspirties taškas mąstyti apie žmones, įvairias gyvenimo situacijas. Platesnių sluoksnių į(si)traukimas į meno refleksiją būtų naudingas visai Lietuvos kultūrai ir ne tik jai.
– Dėkoju už pokalbį.