Pasakojimo apie drąsią mergaitę partizanę „Mergaitė su šautuvu“ kūrėjai – rašytojas Marius Marcinkevičius ir iliustruotoja Lina Itagaki į knygą sudėjo girdėtus artimųjų pasakojimus, ataidėjusius iš Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikų. Jie patys knygą ir išleido – ne taip seniai knygos autoriai drauge įkūrė leidyklą „Misteris Pinkmanas“. Negana to, būtent „Mergaitė su šautuvu“ juos leidyklą įkurti ir paskatino.
„Tai – daug metų kaupta istorija. Nesiruošiau jos rašyti, nes anuomet dar nebuvau rašytojas, tiesiog klausydavau, ką man pasakodavo seneliai ir tėvai. Draugo senelė buvo partizanų ryšininkė, miške kovojo keturi jos broliai, kartą ji mudviem su draugu užsiminė, kad tuo metu, kai ji lankydavo partizanus, gretimame būryje, bunkeryje, gyveno mergaitė.“
Prieš trisdešimt metų išgirsta istorija
Pasakojimas anuomet įsirėžė į M. Marcinkevičiaus atmintį, tačiau turėjo praeiti trisdešimt metų, kad jis sugultų į knygą. Pradėjęs rašyti „Mergaitę su šautuvu“ Marius išgirdo ir daugiau panašių istorijų. Vieno draugo mama pasakojo, kad grįžusi iš mokyklos namo neberado savo šeimos – visus išvežė į Sibirą, paliko ją vieną. Verkdama ėjo per kaimą, tačiau žmonės bijojo ją priimti, galiausiai priglobė giminaičiai. Pas partizanus, kaip knygos herojė Magdė, ji nepateko, tačiau irgi liko viena.
Pristatydami knygą Lietuvos miestuose ir miesteliuose autoriai išgirsta vis daugiau tokių pasakojimų. „Vadinasi, tokių istorijų yra ne viena, neabejoju, kad mūsų knyga jų dar atskleis. Gal net sužinosime, koks buvo tikrasis Magdės vardas?“ – sako iliustruotoja.
Knygos herojė – stipri mergaitė
M. Marcinkevičius sako norėjęs pokarį parodyti vaiko akimis, jam svarbu, kad knyga vaikams būtų įdomi skaityti, kad jie galėtų susitapatinti su knygos heroje Magde ir geriau suprastų, kaip atrodė partizanų gyvenimas: „Juk negalime šiuolaikiniam vaikui sakyti: sėsk, dabar papasakosiu tau apie partizanus. Tikiuosi, ši knyga paskatins ir vaikus pasikalbėti su tėvais, seneliais, paklausinėti jų daugiau apie šiuos laikus.“
Knygos autoriai teigia nenorėję atskleisti visų karo baisumų, „Mergaitę su šautuvu“ gali skaityti vaikai maždaug nuo 6 metų. „Girdėjome – kai tėvai skaito knygą mažesniems vaikams, jie daug klausinėja, jiems reikia daug ką paaiškinti“, – pasakoja Lina.
Iliustruotoja teigia, kad mergaitė pagrindine knygos veikėja buvo pasirinkta neatsitiktinai. „Knygų, kuriose pagrindinė herojė mergaitė yra ne kokia princesė, o stipri ir įkvepianti herojė, panaši į Ronją iš knygos „Ronja, plėšiko duktė“, vis dar esama nedaug. Norėjome šią tuštumą su savo Magde užpildyti“, – sako ji.
Atsidūrusi miške, bunkeryje su partizanais, Magdė vieną po kitos įveikia savo baimes, tėvų netekties skausmą ir namų ilgesį. Ji išmoksta išgyventi miške, pasirūpinti ir savimi, ir sužeistais draugais.
Grafinis romanas įtraukia vaikus
Knygos formatas – grafinis romanas – taip pat nėra atsitiktinis. Po pirmosios Linos pieštos knygos „Sibiro haiku“, kurią ji sukūrė su Jurga Vile, sėkmės iliustruotoja nupiešė dar keletą grafinių romanų / komiksų. Lina sako pastebėjusi, kad vaikus, net ir mažiau skaitančius, toks formatas užkabina: „Dabartiniai vaikai, užaugę su ekranais, nebegali susikaupti ilgiems tekstams. Jie įpratę skaityti ir vaizdą. Grafiniame romane tekstas ir vaizdas nuolat mainosi, vienas kitą papildo, atrodo, tarsi žiūrėtum filmą. Vaikus tai labai įtraukia.
Kurdama knygą iliustruotoja naudojo daug istorinės medžiagos. Lina įsigijo fotografijų albumą su partizanų nuotraukomis, beje, kai kurie partizanai iš albumo tapo ir knygos veikėjais. Ji perskaitė Mariaus Ėmužio knygą „Partizanė“, o kad geriau įsivaizduotų moters gyvenimą bunkeryje, apsilankė Okupacijos ir laisvės kovų, Obelių muziejuose, išlikusiuose ir atkurtuose bunkeriuose. Lina rinko ir fotografavo tai, ko gali prireikti piešimui: partizanų uniformas, batus, ginklus, bunkerių schemas, daiktus, kurie būdavo naudojami bunkeriuose...
„Konsultavausi su istorikais Dariumi Juodžiu, Norbertu Černiausku, partizanų uniformas atkūrusiu dizaineriu Giedriumi Paulausku, – ji pasakoja, – patarimai buvo itin vertingi. Kai piešiu istorines knygas, man svarbu viską, kiek tai įmanoma, nupiešti istoriškai teisingai. Žinoma, kai ką sugalvoju pati, bet jeigu įmanoma išsiaiškinti – bandau tai padaryti. Ir šią knygą piešdama klausinėdavau – kaip atrodė žiūronai, prožektoriukas, kokią žaizdą piešti – šautinę ar pjautinę, kaip siuvamos pjautinės žaizdos, kaip atrodo gydytojo lagaminėlis su įrankiais. Man reikėjo išmokti, kaip piešti lapes, jų judesius ir daugybę kitų dalykų. O knygoje – 218 puslapių!“
Tiesa, vieno dalyko iliustruotoja nenorėjo piešti tikroviškai – šautuvų. „Labai jų nemėgstu, – sako, – todėl knygoje jie atrodo tarsi žaisliniai.“
Prisiminimai turi būti išsaugoti
M. Marcinkevičius pastaraisiais metais dažnai važiuodavo pas dabar jau mirusį savo tėtį ir prašydavo jo pasakoti apie vaikystę, pokarį.
„Tėčio šeima gyveno Jurbarke, per šį miestą ėjo frontas, čia žuvo daug žmonių, buvo galima matyti kritusius gyvulius, sugadintą techniką, žemėje besimėtančius šovinius. Kai karas baigėsi, pradėjo kurtis kooperatyvai, kurie supirkinėjo kaulus, skudurus, metalą. Atnešęs šių daiktų į supirktuves, galėjai įsigyti daiktų, kurių negalėdavai nusipirkti parduotuvėse, – tikrą, o ne iš arklio ašutų supintą valą žvejybai, prožektorių, primusą“, – tėčio pasakojimus prisimena Marius ir sako, kad knygoje atsirado ir jo senelio istorijos nuotrupų – 1921-aisiais grįžęs iš karo, senelis gavo vienuolika hektarų žemės. Pieva, keturi kuolai įkalti, skeveldra kojoje, nėščia žmona ir botagas rankoje – tai viskas, nuo ko jis pradėjo savo gyvenimą. Po dešimties metų jau turėjo keturis arklius, būrį karvių, tačiau atėjo rusai ir viską atėmė. „Magdė mano knygoje pasakoja apie savo žirgą, o juk tai mano tėčio, vaiko, darbas buvo arklius prižiūrėti. Ir jis matė, kaip arklius atėmė, kaip juos į darbus įkinkė, bėgdavo po pamokų jų paglostyti, pagirdyti, pašerti ir išrinkti musių lervų iš žaizdų, kurių atsirasdavo nuo alinančio darbo laukuose.“
Marius ir Lina sutartinai kalba apie tai, kad tokie prisiminimai ir patirtys turi būti išsaugotos, papasakotos ateities kartoms. Ir nors „Mergaitė su šautuvu“ yra grožinė knyga, ji parašyta remiantis tikrais, vis dar gyvais prisiminimais ir autentiškais liudijimais. Knygos autoriai įsitikinę, kad norint vaikus sudominti istorija reikia atrasti jiems patrauklų formatą, pateikti taip, kad būtų įdomu, kad suklustų, kad užduotų klausimus ir galėtų su tėvais plačiau panagrinėti pokario, partizanų ir kovų už laisvę temą.
„Savo istoriją žinoti privalu. Nes užmiršta istorija yra linkusi kartotis. Be to, svarbu kalbėti apie tai, kad suaugusių žmonių žaidimuose, amžinuose karuose „už tiesą ir šviesią ateitį“ labiausiai nukenčia vaikai. Ir taip neturi būti“, – sako rašytojas M. Marcinkevičius.
Kurdami knygą autoriai stengėsi patikrinti, ar joje ne per daug fantazijos, ar taip iš tiesų galėjo būti. Todėl kai kurias vietas reikėjo pataisyti. Pavyzdžiui, pradžioje Marius buvo parašęs, kad bunkeryje esantis radijas grojo muziką, bet istorikas N. Černiauskas pataisė, kad partizanai taupydavo elementus, todėl radiją naudodavo tik žinioms klausyti. Knygoje minima, kad Magdės tėtis buvo skautų vadas – ir iš tikrųjų skautų judėjimas Lietuvoje prasidėjo Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, daugybė skautų tada tapo partizanais.
Tamsa išsklaidyta piešiniais
Marius sako į iliustruotojos darbą nekišęs nosies, Lina jam tik duodavusi užduočių – nupiešti, kaip atrodė senelio nukaltos pasagėlės batų padams, išsiaiškinti, ant ko susuktą pardavinėdavo valą kooperatyve, parašyti detalų scenarijų, ką nupiešti pabaigoje ir kuriai istorijai teksto nereikia, tik piešinių.
„Nors tikroji istorija yra liūdna, knyga išėjo visai smagi, su daug nuotykių, įkvepianti žygiams. Kai kuriuos baisius dalykus nutylėjau, knygą skaitantys tėvai greičiausiai apie juos žinos iš istorijos pamokų, o vaikai perskaitys tik tiek, kiek parašyta. Kai paaugs, jei susidomės, galės paskaityti nepagražintą partizanų istoriją“, – sako rašytojas.
Lina pasakoja tamsias knygos vietas mėginusi išsklaidyti iliustravimo stiliumi, pavyzdžiui, išraiškingomis veikėjų emocijomis. Ten, kur įtemptas veiksmas, ji piešė labai juokingas Magdės veido išraiškas. „Knygą vaikams perskaičiusių mamų dažnai klausiu, kuri knygos vieta vaikams pasirodė įdomiausia ir kuri baisiausia? Dauguma sako, kad baisiausia knygos vieta – kai Magdė siuva partizano žaizdą. Bet ji yra ir įdomiausia! Vadinasi, pavyko nukreipti vaikų dėmesį ir pritaikyti istoriją mažam skaitytojui“, – rezultatu džiaugiasi iliustruotoja.
Kovų už laisvę tema Linai nėra svetima. Jos piešta knyga „Sibiro haiku“ baigia apkeliauti pusę pasaulio, išversta į 13 kalbų. Susitikimuose su vaikais ir moksleiviais Lina patyrė, kad partizanų tema daugumai yra tuščias laukas, paklausti apie partizanus, vaikai ne tik negali įvardyti žymiausio partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago, bet ir apskritai nelabai žino, kas tokie buvo partizanai, kuo jie skyrėsi nuo kareivių, o kai kurie vadina juos banditais.
„Labai gerai, jei perskaitę knygą vaikai norės klausti. Magdės istorija jiems gali tapti trigeriu – skatinimu apie tai pasikalbėti, pasidomėti daugiau, gal net partizanų takais pereiti ar bunkerius apžiūrėti“, – neabejoja teksto autorius M. Marcinkevičius.