Kauno valstybinis muzikinis teatras, turintis šiuo metu gerokai sustiprėjusią ir atjaunėjusią baleto trupę, į repertuarą įtraukė baletą „Žydrasis Dunojus“ pagal laiko tėkmės neliečiamą Johano Štrauso muziką.
Statyti spektaklį teatras pakvietė šiuo metu JAV gyvenančią baleto primadoną Eglę Špokaitę. „Žydrasis Dunojus“ – tai daugelio šokio meno mylėtojų širdis užbūrusios balerinos režisūrinis debiutas, kurį ji turi puikią progą realizuoti legendinėje Kauno scenoje, kur prieš devyniasdešimt metų gimė profesionalusis lietuvių baletas. Į spektaklio kūrėjų komandą Eglė pasikvietė tokius lietuvių teatro korifėjus kaip scenografą Gintarą Makarevičių, kostiumų ir grimo dailininką Juozą Statkevičių. Muzikiniam spektaklio vyksmui vadovaus teatro vyriausiasis dirigentas Julius Geniušas, o spalvomis sceną užlies šviesų dailininkas Audrius Jankauskas.
Vaidmenis spektaklyje šoka Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto šokėjai: Auksė Mikalajūnaitė, Justina Vitkutė, Sandra Drodvilaitė, Stefanija Nosovaitė, Rima Panuškytė Gintaras Visockis, Rytis Česaitis, Aurimas Tiškevičius ir kiti, vieną pagrindinių vaidmenų šoks ir baleto solistė iš Klaipėdos Beata Molytė.
Pagrindinė spektaklio idėja – nuolatinis, šimtmečiais nesikeičiantis kūrėjo pripažinimo troškimas, meilės, įkvėpimo ir artimo bendraminčio paieškos, nuolatinė kuriančio žmogaus akistata su autentiškumo ir prasmės klausimais.
Eglė Špokaitė, pasakodama apie spektaklio gimimą, emocijas, pabrėžia, kad baleto spektaklio pagrindas yra muzika: „Pirmojo mano spektaklio sukūrimui likimas lėmė J. Štrauso muziką. Gyvenau su jo melodijomis beveik metus. Šis jausmingas, nuoširdus spektaklis yra mano širdies atsiliepimas J. Štrauso palietimui. Pirmas darbas visada ypatingas, išgyvenau nuostabų laikotarpį su baleto artistais. Mes mokėmės, spėliojome, kilo ginčai... Esu laiminga šį kelią ėjusi su puikiais kūrėjais. Pirmuose pokalbiuose su G. Makarevičium apie erdvę, sukūrėme mūsų herojų pasaulį. Pagrindinio herojaus Franco jaunystė ir idealizmo troškimas padiktavo šiuolaikiškumą. Būtent tokį matau mūsų dienų jauną kūrėją. Kalbose apie muziką su J.Geniušu supratau, jog tai ji, muzika, su mumis žaidžia ir ne kitaip. Čia ji - Valdovė. J. Statkevičiaus sukurti drabužiai nėra vien rūbas. Tai lyg spektaklio herojų balso tembras, emocija, charakteriai. Čia nebus laikmečio, bet pajusime švelnumą, spindesį. Šviesų dailininko Audriaus Jankausko dėka sklis šviesa. Kartais svaiginanti, kartais paslaptinga, nepasakanti visko iki galo. Mes, kūrėjai, nežinome visų šios istorijos pasakojimo detalių, žaisdami, jas bandome atrasti. Juk teatras - nuoširdžiausias žaidimas.“
Pasak dirigento Juliaus Geniušo: „Baleto „Žydrasis Dunojus“ atsiradimo istorija labai panaši į vienos populiariausių operetės „Vienos kraujas“ istoriją – abiejų šių kūrinių Štrausas neparašė. Tiek operetė, tiek baletas sudėlioti iš kompozitoriaus kūrinių (daugiausiai valsų), kuriems pritaikytas libretas. Tik operetė „Vienos kraujas“ papildyta dar ir vokalinėmis melodijomis. Baleto kalba abstraktesnė ir jausmai reiškiami ne žodžiais, o judesiu. Todėl muzika čia ypatingai svarbi ir statytojams tampa didžiuliu pagalbininku“.
Scenografas Gintaras Makarevičius priduria, kad baletas „Žydrasis Dunojus“ galėtų būti interpretuojamas įvairiai, bet mes, kurdami spektaklį, stengėmės išsaugoti jo klasikinę prigimtį. Todėl pasirinkęs minimalistinį scenovaizdžio sprendimą, papildytą įvairiomis šiuolaikinėmis technologijomis, įsivaizduoju, jog muzika, veiksmas ir kostiumai turėtų būti lygiaverčiai. Man šiame spektaklyje labiau svarbūs veiksmo ir ritmikos dalykai, o ne literatūrinės potekstės. Gal todėl beveik visi scenografijos elementai tarsi neturi savo istorinio „kostiumo“, tam, kad netrukdytų spektaklio eigai.“
Kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius: „Šis spektaklis - dar vienas Kauno valstybinio muzikinio teatro iššūkis, tikiu, teiksiantis žiūrovams estetinį peną. Balete „Žydrasis Dunojus“ susilieja nepaprastas derinys - spalvos, siluetai, menamas lengvumas, judesio patogumas artistui, informacijos perteikimas žiūrovui. Lengvumo įspūdį kurti sudėtinga, ir vargiai kas susimąsto, jog rūbai turi būti ne tik gražūs, bet ir patogūs, praktiški, o siluetai privalo atskleisti dar ir šokio graciją.“