Kino projektą vadina iššūkiu
Tokio projekto, kai filmas montuojamas iš žmonių atsiųstų kadrų, anot režisieriaus, tikriausiai dar niekam Lietuvoje netekę daryti.
„Filmo siužetui bus naudojama žmonių filmuota, fotografuota medžiaga, o tai yra gyvas archyvas, kuris kasdien pildosi. Ir čia negali padiktuoti, negali pasakyti, gal perfilmuok ar dar kažką patobulink. Iki paskutinio momento bus nežinomybė. Paskutiniai štrichai gims su paskutiniais į programėlę įkeltais kadrais. Ir tai yra iššūkis ne tik man, bet ir miestui. Aš nesu to daręs ir nežinau nieko kito, kuris būtų tą daręs“, – apie ypatingą filmo kūrimo procesą pasakoja režisierius Ričardas Matačius.
Iš visos programėlėje „Once in Vilnius“ žmonių įkeltos vaizdo medžiagos planuojama atrinti 700 kadrų, iš kurių ir bus montuojamas ilgametražis filmas. Premjera, į kurią bus pakviesti visi bendraautoriai, numatyta šių metų rudenį.
Bet kuris žmogus gali pakreipti siužeto liniją
Pasak režisieriaus, „Once Upon a Time in Vilnius“ filmo negalima lyginti su įprasta kino praktika. Tai bus ne tik daugiausiai bendraautorių turintis filmas. Scenarijus taip pat neprognozuojamas, nes siužeto posūkiai gali paaiškėti kone paskutinę minutę.
„Įsivaizduokite, kad montuojant filmą kažko trūksta, o kažkuris žmogus paskutinę minutę paima ir įdeda tai. Tad neskubėsime „užrakinti“ montažo, nes ir paskutinėmis dienomis gali atkeliauti geriausi kadrai. Norisi neskubėti, leisti žmonėms sukelti viską, ką užfiksuoja. Svarbu, kad parodytų savo Vilnių. Tikslas yra sudėti viską taip, kad pasipasakotų istorija, ir ta istorija būtų apie kažkokį jausmą, emociją, daug ir skirtingų įvykių“, – pasakoja R. Matačius.
Pasak režisieriaus, kadangi filmas bus kuriamas beveik metus, dar sunku nuspėti, kuo gyvens Vilnius, ką žmonės reflektuos. Tačiau atsisiuntusius išmaniąją programėlę „Once in Vilnius“ ir norinčius patekti į filmą ragina fiksuoti ir rodyti asmeniškesnę, ne tokią matomą miesto pusę.
Pasimatys nematomas Vilnius
Režisierius viliasi, kad vilniečiai filmui apie Vilnių pasiūlys medžiagos, kurioje užfiksuota, kas vyksta ir jų asmeniniuose gyvenimuose. Esą svarbu visapusiškai atskleisti Vilnių, parodyti, kokie yra jo žmonės, kokia jų privati, intymi erdvė.
„Mes Vilnių daugiausia matome kaip senamiestį, o nematome, ką žmonės veikia, kaip gyvena rajonuose, pavyzdžiui, kažkur Lazdynuose. Lazdynai yra fantastiški. Ir norisi tą sužinoti, pamatyti, išgirsti. Tad žmonėms siūlau neapsiriboti senamiesčiu ir fiksuoti gyvenimą užkampiuose, pakraščiuose, slaptose vietose, kurių turime daug. Ten yra daug įdomių dalykų, erdvių, veiklų, emocijų, Vilnius labai įvairiapusiškas“, – pasakoja režisierius R. Matačius.
Nėra netinkamų temų
Pasak režisieriaus, filmas nemeluos. Esą miestas yra gyvas, tad nebus netinkamų temų. Graudulys, skausmas, tragedijos tinka taip pat kaip ir džiaugsmas, linksmybės, energija, ritmas, judesys.
„Galima gyventi ir džiaugtis, galima pykti ir rėkauti. Negalime nieko atskirti, kaip pavyzdžiui ignoruoti ir sakyti, kad nėra čigonų taboro. Man norisi pasiekti, kad filmas būtų galimybė miestą parodyti paties Vilniaus akimis. Kad pasimatytų bendras miesto žvilgsnis, kaip pats miestas egzistuoja savyje, kaip jis mato aplinką. Kad gautųsi refleksija, tarsi žiūrėjimas į veidrodį“, – į galimas filmo temas gilinasi R. Matačius.
Skatina atisakyti savikritikos, filmuoti emocijas ir kalbėti į kadrą
Režisierius skatina rodyti Vilnių ir kelti vaizdus neapsiribojant tik viešomis erdvėmis. Norintiems patekti į filmą rekomenduojama kelti vaizdo įrašus, ne nuotraukas. Esą filmui labiau nei lokacijos yra svarbūs veikėjai, jų ryšiai ir nuotaika, kuriuos geriau perteikia vaizdo įrašai. R. Matačius skatina atsisakyti kituose socialiniuose tinkluose būdingų jau sumontuotų filmukų su muzika ir ragina dalintis autentiškais vaizdais, kalbėti užkadryje ar į kadrą.
„Siūlau atsisakyti taip lietuviams būdingos savikritikos. Jei kyla dilema, kelti ar nekelti kadrą, siūlau įkelti. Kartais žmonės galvoja, kad tai, kas juos supa, yra neįdomu. Tavo aplinka tau yra buitinė, o kitam gali būti įdomi ir egzotiška. Jei nuvyktume į Nepalą, sakytume, kad egzotika, o vietiniai ten kasdien gyvena. Tas pats yra ir su savo kiemu, ta buitis yra egzotiška tam, kuris jos nematęs. Dėl to skatinčiau kelti asmeniškesnius vaizdo įrašus. Labai gražu yra pasidalinti tuo, kas tau yra svarbu, artima, brangu. Kaip močiutės dalinasi anūkų fotografijomis, taip ir čia yra gražu dalintis savo miestu“, – pasakoja būsimo filmo „Once Upon a Time in Vilnius“ režisierius Ričardas Matačius.
„Once Upon a Time in Vilnius“ filmo kūrėjai planuoja sumontuoti 70-ies minučių filmą. Tai bus pirmas atvejis Lietuvoje, kai ilgametražis filmas bus montuojamas vertikaliu taip vadinamu „story“ formatu.