Filmo „Dainos lapei“ pagrindinis herojus roko dainininkas Dainius po mylimosios mirties užsisklendžia vienatvėje pelkių supamame nuošaliame vienkiemyje. Trokšdamas su ja susitikti sapne, jis mokosi sapnaregystės meno. Dainiui padeda vietinių degtindarių išnaudojamas berniukas, kurį jis priglaudžia pas save. Orfėjo ir Euridikės mito motyvais paremta siurealistinė sakmė audžiama Dainiaus sapnuose, susipynusiuose su posovietiniame letarge skendinčia provincijos miestelio realybe.
Anot kino kritikės Aistės Račaitytės, nepaisant to, kad pagrindinė filmo tema – netektis ir žmogaus santykis su mirtimi, filmas veikia raminančiai: „Netikiu, kad tik linksmi, hedonistiški filmai gali padėti atitrūkti nuo sunkios šių dienų realybės. Panašiai, kaip užėjus liūdesiui norisi klausytis Leonardo Coheno, kurio žodžiai, melodija rezonuoja su vidinėmis būsenomis, taip ir K. Vildžiūno filmas tokia universalia tema kaip gedulas šiandien gali veikti terapiškai. Kaip ir visa tai, kas kuria filmo audinį — herojų supanti gamta ir nors ir nerealistinis, bet viltį kūrenantis ir kūrybiškumą stimuliuojantis atsisveikinimo procesas. “
Anot kino kritikės, režisierius leido sau iš tikrųjų pasapnuoti kino formatu: „Filme pinasi Naujojo amžiaus, antikos ir lietuviško folkloro motyvai, o į bendrą melancholiją vis įsiterpia pašmaikštavimai apie miesto ir kaimo skirtumus. Luko Malinausko vaidinamo herojaus gedulas ir žiūrovams tampa ilga pauze nuo kasdienybės. Ilgainiui filmas tiesiog įsiurbia į nuo logikos nutolusį pasaulį, vėjo glostomų medžių, pievų garsus, atsiskyrėliško gyvenimo ir liūdesio tylą bei itin malonų garso takelį.“
Po pasaulinės filmo premjeros Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ „Cineuropa“ kino kritikas Davide Abbatescianni rašė: „Tai filmas, kuriame susilieja magiška fantazija, širdį virpinanti drama ir roko miuziklas su posovietinėmis realijomis.“
Anot jo, tai, kad daugelį pagrindinio herojaus Dainiaus sapniškų klajonių lydi įtraukianti dueto „Šiaurės kryptis“ (Zigmanto Butauto ir paties režisieriaus K. Vildžiūno) sukurta muzika, sukurianti melancholišką, o kartais net ir trikdančią nuotaiką – yra tikra vyšnia ant torto.
„Fipresci“ prancūzų kino kritikas Bernard Besserglik, analizuodamas filmą, kuriame trinamos ribos tarp skirtingų realybių – sapno, gyvenimo ir mito, įsitikinęs, kad šiame lietuvių režisieriaus K. Vildžiūno puikiai įvaldytame pojūčių pliūpsnyje protui geriausia pasilikti nuošalyje: „Tai kažkas panašaus į „Alisos stebuklų šalyje“ ir LSD kelionę.“
Nors režisierius K. Vildžiūnas sako, kad pagrindinio herojaus idėja sapne susitikti savo mirusią mylimąją yra visiškai realistinė.
„Sapnuojantis žmogus nesuvokia, kad jis nebeegzistuoja fizinėje tikrovėje. Miegas – tai maža mirtis. Todėl man pasirodė, kad sapnai yra arti mitinės mirties karalystės. Pats esu aktyviai praktikavęs sąmoningą sapnavimą. Žinau tą pojūtį, kad įmanoma kontroliuoti sapną, išlikti jame budriu. Įmanoma net susikurti žmones, su kuriais galima sapne bendrauti – visiškai nesvarbu gyvi jie ar išėję. Tačiau mano herojus sapną renkasi kaip maištą prieš tikrovę, neigdamas mirties realumą. Štai kodėl tiek Orfėjas, tiek ir filmo Dainius yra tragiškos asmenybės,“ – sako filmo režisierius K. Vildžiūnas.
Filmas „Dainos lapei“ Lietuvos kino teatrų žiūrovams bus pristatytas jau rudenį.
Filmą prodiusuoja Uljana Kim „Studio Uljana Kim“ (Lietuva), Roberts Vinovskis „Studio Locomotive“ (Latvija), Kalev Tamm „Eesti Joonisfilm“ (Estija).
Filmo vystymą ir gamybą finansavo Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos, Europos Tarybos fondas „Eurimages“, Latvijos nacionalinis kino centras, Estijos kultūros rėmimo fondas, ES programa „Kūrybiška Europa – MEDIA“, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.