Gruodžio 1-2 dienomis LNOBT įvyks naujo lietuviško baleto „Procesas“, pagal Franzo Kafkos to paties pavadinimo romaną, premjera. Spektaklio choreografas - M. Rimeikis, kompozitorius Mindaugas Urbaitis.
Tokio kūrinio pasirinkimas baletui jau kuris laikas daugeliui kėlė abejonių: „Kodėl F. Kafka? Kodėl „Procesas“? Kodėl toks kūrinys keliamas į baleto sceną?„
Trečiadienį teatre surengtoje naujojo baleto pristatymo spaudos konferencijoje abejones sklaidė pats choreografas: „Norisi, kad žiūrovai nesusiformuotų tokių klišių - čia F. Kafka, čia sunku. Noriu, kad baletą žmonės žiūrėtų atvira širdimi. Viską dar norisi tobulinti, gerinti - tas procesas vyksta per repeticijas. Šituo kūriniu, ta idėja gyvenau dvejus metus.
Tame F. Kafkos kūrinyje gvildenamos bendražmogiškosios problemos. F. Kafka eksploatuojamas visame pasaulyje ir neatrodo, kad sušokti jo neįmanoma. Galima kalbėti apie biurokratiją, apie požiūrį į žmogų, apie tai, kaip jis keičiasi: rytą pabunda galvodamas apie karjeros kelią, vakare galvoja apie kaltę - nesamą ar esamą.„
Tačiau M. Rimeikis pabrėžė, kad Jozefo K. šokio partija -viena iš fiziškai ir emociškai sudėtingiausių visame trupės vyrų repertuare, mat pagrindinis „Proceso“ personažas kone visą baleto laiką praleidžia scenoje.
Dėliojant libreto įvykių eigą, atsisakyta mėginimų nuosekliai, su visais F. Kafkos aprašytais veikėjais „sušokti“ romano siužetą. Pasirinktos tik atskiros scenos, kurių seka išsaugo vientisą kūrinio prasminį „stuburą“. Kiekviena scena čia suvokiama kaip atskiras labirintas, kurį tenka įveikti Jozefui K. Finalas taip pat apsieina be kruvino mėsininko peilio: juk pagrindinis veikėjas iš tikrųjų pražūva ne tada, kai jam įvykdoma egzekucija, o tuomet, kai praranda viltį.
Choreografo siekį nerti į sudėtingą kūrinį įvertino LNOBT baleto trupės meno vadovas K. Pastoras.
„Reikia pripažinti, kad tai - sudėtinga tema, bet ji - labai svarbi. Man labai patinka, kad Martynas šiame spektaklyje pasirinko kalbėti apie svarbius dalykus. Šokis - ne vien paviršutinis blizgesys, o ir svarbios problemos.
„Procesas“ - tai baleto premjera, kuri svarbi ne tik M. Rimeikio kūrybos kelyje, bet ir Europos šokio pasaulyje, nes jis išdrįso kalbėti apie svarbias problema. Taip, šio baleto laukiau. Negaliu sakyti, kad jis po savaitės atsiras Varšuvos teatro repertuare. Man patinka, kad šiame spektaklyje matau choreografo šokio brandą. Ir aš pasistengsiu šį spektaklį parduoti“, - nevyniojo žodžių į vatą K. Pastoras.
Pagrindinį - Jozefo K. vaidmenį šoks du baleto artistai - Jeronimas Krivickas ir Ernestas Barčaitis.
J. Krivickas patikino, kad repetuoti šį vaidmenį pradėjo nuo praėjusio sezono. Artistas neslėpė, kad jis pareikalavo daug fizinių, dvasinių ir emocinių jėgų.
„Jis fiziškai sunkus todėl, kad jo šokio kalba - labai gili, labai turtinga. Emociškai - pats kūrinys, tema prideda svorio. Jozefo K. sieloje vyksta vidinė kova - su visuomene, su savimi. Jį nelengva pakelti dvasiškai, nes vaidmuo vargina tiek fiziškai, tiek emociškai. Tai - ne princo vaidmuo. „Procesu“ dabar gyvename, spektaklio kūrimo procesas vyksta ir užkulisiuose“, - pasakojo J. Krivickas.
Panelę Biurstner šokanti Rūta Lataitė sakė, kad choreografas nubrėžia ribas, rėmus, bet vaidmenį kurti turi pats.
Kompozitorius M. Urbaitis iš pradžių buvo pakviestas kaip muzikos konsultantas, tačiau išėjo taip, kad netrukus jis tapo originalaus baleto autoriumi. Kompozitorius pripažino, kad tas metas, kai kūrė muziką „Procesui“, buvo labai įdomus jo gyvenimo tarpsnis.
„F. Kafkos „Procesas“ - toks vientisas veikalas, tad ir baleto muzika turi būti lyg vientisas šūvis“, - vaizdžiai apibūdino M. Urbaitis.
Scenografas Marijus Jacovskis neslėpė, kad į spektaklio erdvę vedė ne toks tiesus ir ne toks aiškus kelias - su choreografu jie susitikdavo, išgerdavo kavos, persimesdavo keliais žodžiais ir išsiskirdavo.
Ir staiga įvyko praregėjimas, kaip statant tokį baletą turėtų atrodyti scena: „Mes atsisakėme laikmečio ir vietos. Nusprendėme, kad reikia susitelkti į tai, kas vyksta Jozefo K. galvoje“.