Autentiško filmo kelionę šiandien prilyginanti Odisėjai, prodiuserė neabejoja nei filmo prasmingumu ar svarba, nei milžinišku Lietuvos animacijos kūrėjų indėliu. Apie darbą kine, susitikimus su žiūrovais, projektą, kuris ašaroti priverčia ir šiandien bei tai, kur link juda mūsų šalies animacija – pilname pokalbyje.
– Kino teatruose neseniai pasirodė filmas „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“. Koks jausmas filmui apkeliavus pasaulį jį parodyti Lietuvos žiūrovams?
– Tai yra viena gražiausių mano darbo dalių – gali ir vėl susitikti su komanda, matyti žmonių reakcijas, žinoti, ar filmas juos palietė. Tai pažymi nueito kelio pabaigą ir įkvepia naujiems projektams.
Šis filmas Lietuvoje jau turėjo festivalinę premjerą, tačiau kiekvieną kartą pristatant filmą žiūrovams, apima jaudulys. Didžiuojuosi rezultatu, kurį pasiekė Lietuvos animacijos kūrėjai. Iš 90 minučių filmo, 60 minučių sudaro animacija, kurią beveik visą sukūrė mūsų šalies menininkai. Kiekvieną kartą žiūrėdama filmą suvokiu, kokį didžiulį darbą, nepaisant įvairių iššūkių, mes, kartu su Armėnijos ir Vokietijos kūrėjais, padarėme.
– O kaip tave palietė šio animacinio–dokumentinio filmo kelionė – pats kūrybinis procesas, festivaliai, Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono kino akademijos apdovanojimuose pelnytas įvertinimas?
– Šis filmas mano kelyje atsirado kaip dokumentinis, ne kaip animacinis projektas. Todėl, visų pirma, supratau, kad animacija yra visai kitokia kino rūšis, reikalaujanti specifinių žinių. Niekada nebuvau ypač didelė europinės animacijos gerbėja ar stebėtoja. Visiems sakau, kad animacija mane tiesiog „ištiko“, o jei būčiau žinojusi, kiek pastangų, laiko ir finansų ji kainuoja, prieš imdamasi šio filmo būčiau pagalvojusi du kartus. Tai buvo didžiulė Odisėja.
Filme vienas iš kontekstų – armėnų genocido istorija, todėl teko daug domėtis apie šiuos tragiškus įvykius. Visa komanda tarsi ugtelėjo bendražmogiškame kontekste, ne tik sužinojo apie sudėtingą istoriją, bet ją perpasakojo kitiems. Neslėpsiu, kad kuriant filmą nemažai pykomės dėl kūrybinių sprendimų, bet visi žinojome, kad stengiamės dėl didesnio tikslo ir geresnio rezultato. Galiausiai, kuriant filmą, susitapatini ne tik su pagrindine veikėja, bet ir tauta, su kuria kartu dirbi. Todėl Armėnija tapo itin artima šalimi – jautriai reaguojame į visus įvykius, vykstančius toje šalyje. Taip pat vystome naujus projektus kartu.
– Šį ir daugybę kitų projektų esate įgyvendinę kartu su prodiuseriu Kęstučiu Drazdausku. Kaip susipažinote ir kiek metų kartu dirbate?
– Galbūt skambės keistai, bet su Kęstučiu susipažinome per muziką. Prieš daugybę metų buvau Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ vadybininkė, kurios narys yra Kęstutis. Šiandien sunku suskaičiuoti, kiek kartu dirbame – kine bent jau aštuonerius metus, o skaičiuojant kitus projektus, tikriausiai, išeitų dešimtmetis. Jis yra vienas iš tų žmonių, kuriuo pasitikiu šimtu procentų. Kartu praėjome daug skirtingų etapų, komandoje dirbome daugiau nei dešimt metų ir vis dar norime kartu daryti projektus – didžiulė sėkmė pažinti tokį žmogų ir turėti tokį kolegą.
– Aštuoneri metai kine – ar prisimeni pirmąjį savo prodiusuotą filmą?
– Tai buvo nuostabus dokumentinis filmas, pavadinimu „100 metų kartu“. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui kuriamam filmui kalbinome žmones, sulaukusius šimto ar daugiau metų. Jie visi gyveno labai sudėtingais laikais, bet savyje išlaikė daug pozityvumo ir šviesos. Tai labai žiūroviškas filmas. Net ir šiandien kalbėdama apie jį jaučiu, kaip užsidega akys – šviesi, įkvepianti patirtis. Žiūrėdama šį filmą visada ašaroju, labiausiai tuomet, kai prabėga titrai su mūsų veikėjų pavardėmis.
– Šiandien ne tik režisuoji ir prodiusuoji filmus, bet esi Lietuvos animacijos asociacijos prezidentė. Kokias tendencijas matai Lietuvos animacijos lauke?
– Lietuvoje dar neturime labai stiprios animacijos kūrimo ar animacinių filmų žiūrėjimo tradicijos. Matome, kad dažnai šios juostos sulaukia nedaug žiūrovų. Galbūt Lietuvoje esame pripratę prie holivudinės, greitos, ryškios 3D animacijos. Todėl norisi, bendradarbiaujant su Europos kūrėjais ir platintojais, į Lietuvą atnešti daugiau europinės, „indie“ animacijos. Tikiu, kad jei tokius filmus rodysime vaikams nuo mažumės, užaugę jie taip pat dažniau rinksis kitokį, „indie“ kiną.
O kalbant apie animaciją suaugusiems, yra tikrai nuostabių, suaugusiems skirtų animacinių filmų pavyzdžių – „Oskarui“ nominuota dokumentinė animacija „Flee“, taip pat labai gražus filmas „Joseph“. Jie sugeba taip perkelti į pasakojamą istoriją, vietą, aplinkybes, kad net nebesupranti, jog filmas yra pieštinis.
Lietuva turi puikių animacijos kūrėjų. Jie animacijoje paliečia svarbias asmenines ir socialines temas, bet mums dar trūksta didesnės apimties projektų ir finansinių galimybių, kad galėtume sparčiau auginti animacijos kūrėjus, industriją.
– Esi ir prodiuserė, ir Lietuvos animacijos asociacijos prezidentė, ir režisierė – iš kur atsirado susižavėjimas kinu, ką tau pačiai šis darbas dovanoja?
– Nesu gyvenime turėjusi tik vieno darbo, nes man visada atrodė, kad noriu daug ką pabandyti. Ir dabar ne tik prodiusuoju – esu įsitikinusi, kad tai augina mane kaip žmogų, praplečia horizontus, išmoko dirbti su skirtingais žmonėmis, skirtingų tikslų turinčiomis komandomis.
Tam, kad dirbtum kine, reikia gebėti valdyti stresines situacijas. Esu veiklus žmogus, man sunkiausia yra nieko neveikti, žinau, kad kuo daugiau planų turiu, tuo daugiau padarau. Kiekvienas projektas reiškia naują režisierių, o naujas režisierius reiškia naują gamybos modelį. Prodiuserio ir režisieriaus ryšys labai glaudus, daug laiko praleidi kartu, todėl kiekvieną kartą išmoksti bendrauti su vis kitais žmonėmis, asmenybėmis, turinčiomis stiprią kūrybinę viziją. Šie žmonės, tam tikram laikui, tampa tavo artimiausiais žmonėmis.
– Dėkoju už pokalbį.