Olandijoje gimęs, jau daug metų Lietuvoje gyvenantis Robertas van Vorenas yra sovietinių ir posovietinių studijų Kaune, Katovicuose ir Tbilisyje profesorius, laisvai kalba keliomis užsienio kalbomis, tarp jų – ir rusų. „Taip, aš kalbu rusiškai ir stengiuosi kuo geriau suprasti ukrainiečių kalbą, tačiau nesu nei Putino agentas, nei Rusijos imperializmo šalininkas. Taip, aš kalbu vokiškai, bet tai nepadaro manęs fašistu, o tai, kad mano dėdė buvo nužudytas nacių, netrukdo man prireikus vartoti šią kalbą“, – teigia R. van Vorenas.

Kviečiame skaityti visą jo parašytą tekstą.
***

Prieš savaitę netikėtai gavau Rygos mero sprendimo dėl rusiškų gatvių pavadinimų keitimo mieste kopiją. Šis žingsnis atrodė kiek keistas. Kam keisti Turgenevui, Puškinui ir Lermontovui skirtų gatvių pavadinimus? Šie rašytojai neturėjo nieko bendra su Rusijos imperializmu, o juo labiau su putinizmu, kaip gatvės, pavadintos Thomo Manno, Goethe‘s ir Schillerio vardais, neturi nieko bendra su nacionalsocializmu nacistinėje Vokietijoje. Bet tada į akis krito viena pavardė: Andrejaus Sacharovo, kurio gatvė taip pat staiga buvo pakeista į Kārlio Skalbės gatvę...

Poetas Kārlis Skalbe neabejotinai nusipelnė savo vardu pavadintos gatvės, ir esu įsitikinęs, kad yra daug priežasčių, kodėl Latvijos Vecpiebalgos kaime yra jo muziejus. Tačiau kodėl reikia panaikinti 1975 m. Nobelio taikos premijos laureato Andrejaus Sacharovo, kuris buvo pagrindinė žmogaus teisių judėjimo Sovietų Sąjungoje figūra, daug nuveikusi dėl viso Vidurio ir Rytų Europos regiono ir dabar jau buvusios Sovietų Sąjungos išsilaisvinimo, vardą? Ir kurio vardu yra pavadinta kasmet teikiama Europos Parlamento premija, gavusi Sacharovo vardą dėl jo indėlio į taiką, pažangą ir stabilumą?

Deja, šis nešventas sprendimas yra naujos tendencijos dalis: protestuojant prieš putinizmą ir iš Maskvos kylančią grėsmę reikia išnaikinti viską, kas susiję su Rusija, rusų kalba ar rusų kultūra.

Man, kaip ir daugeliui mano kolegų ir draugų, kelia pasibjaurėjimą tai, kas vyksta Ukrainoje ir Rusijoje apskritai. Deja, kaip numačiau gerokai prieš Maidaną ir karo Rytuose pradžią 2014 m., putinizmas tapo egzistencine grėsme visam regionui. Tarp mano perspėjimų buvo ir 2015 m. Nyderlandų laikraštyje NRC išspausdintas straipsnis, kuriame V. Putiną pavadinau piromanu, kuris iš pradžių padega, o paskui apsimeta, kad ateina gelbėti. Tuomet jis buvo piromanas, ir nuo to laiko jis toks išliko. Net ir dabar jis apsimeta „taikdariu“, kuris atėjo „gelbėti“ Donbaso gyventojų. Arba, dar ciniškiau – atėjo „gelbėti“ Donbaso vaikų, kuriuos jis masiškai žudo, išmesdamas dešimtmečius kauptas pasenusios sovietinės ginkluotės atsargas Ukrainos teritorijoje, vykdydamas savo išdegintos žemės politiką.

Man Putinas yra tarsi Hitlerio reinkarnacija. Jis yra asmuo, kuris greičiausiai būtų pripažintas psichiškai sveiku, kaip ir dvidešimt du nacių lyderiai, kurie buvo teisiami Niurnberge. Kaip pasakė vienas kolega, vadinti jį psichikos ligoniu yra įžeidimas psichikos ligomis sergantiems asmenims. Tačiau dėl savo psichopatologijos, didybės manijos ir tikėjimo savo istoriniu vaidmeniu jis pasmerkia savo tautą visiškam sunaikinimui, lygiai taip pat, kaip Hitleris pasmerkė vokiečius Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Nenustebčiau, jei galiausiai jis, kaip ir Hitleris, nuspręs, kad rusai neverti išgyventi šiame kare, todėl turėtų būti nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Kad ir kaip tikėčiau, jog Rusijos dezintegracija yra vienintelis dabartinės pasaulinės krizės sprendimas, jaučiu vis didesnį priešiškumą dabar vykstančiam procesui. Žmonės gaišta laiką keisdami gatvių pavadinimus, dažnai neturėdami jokių istorinių žinių, atsisako kalbėti rusiškai, net jei tai yra vienintelis veiksmingas bendravimo būdas, ir bando pasirodyti esą šventesni už popiežių. Neseniai „Facebook‘e“ vykusiame ginče vienas 1988 m. gimęs asmuo manė, kad visai pagrįsta iš Kijevo istorijos ištrinti Viktoro Nekrasovo vardą, kuris buvo vienas iš žymių septintojo dešimtmečio pabaigos ir aštuntojo dešimtmečio pradžios Ukrainos disidentų, o 1974 m. buvo priverstas emigruoti. Viktoras Platonovičius Nekrasovas gimė Kijeve, savo gimtajame mieste, ir kiekvienas, pažinojęs Nekrasovą, visiškai neabejotų, kurioje pusėje jis būtų šiandien. Susieti jį su putinistine Rusija, mano nuomone, yra neatleistinas įžeidimas.

Vis labiau nusiviliu šia tendencija ir nerimauju. Taip, aš kalbu rusiškai ir stengiuosi kuo geriau suprasti ukrainiečių kalbą, tačiau nesu nei Putino agentas, nei Rusijos imperializmo šalininkas. Taip, aš kalbu vokiškai, bet tai nepadaro manęs fašistu, o tai, kad mano dėdė buvo nužudytas nacių, netrukdo man prireikus vartoti šią kalbą. Stengiuosi kovoti šiame kare savaip, dieną ir naktį, naudodamasis turimomis priemonėmis ir gebėjimais, ir tie, kurie mane pažįsta, neabejoja, kieno pusėje esu.

Tačiau aš esu prieš šį „talibanizmą“, šį griežtosios linijos kultūrinį barbarizmą, ir negaliu tylėti. Jei kova prieš putinizmą virsta „talibanizmu“, tai yra ne stiprybės, o silpnumo požymis, ir ji neišvengiamai žlugs. Siauro mąstymo, provincialūs ir neišsilavinę sovietai sovietmečiu keitė gatvių pavadinimus. Sovietai manė, kad gali perrašyti istoriją. Ir sovietai iš nuotraukų išbraukdavo žmones, nes jie nebebuvo pageidaujami.

Mes kovojame prieš sovietizmą, kuris dabar turi putinizmo veidą, bet niekuo nesiskiria nuo stalinizmo ar kitų „izmų“, užkrėtusių šią pasaulio dalį. Vienintelis būdas laimėti šį karą – nenusileisti iki priešininko lygio, bet išlikti demokratiškiems, tolerantiškiems ir atviriems. Ir priešindamiesi veiksmams tų, kurie yra tokie pat siaurakakčiai kaip ir mūsų priešas. Negalima kovoti su putinizmu talibanizmu.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)