– Ar jums, kaip šiuolaikinio cirko artistams, lengva rasti balansą ir sąryšį tarp proto, jausmų ir kūno?
– Aleksey: Man rodos, būtent tai ir darome kasdien – ieškome balanso tarp šių trijų aspektų. Taip pat ieškome įvairiausių būdų, kaip pasiekti emocijas naudojant kūną ir kontroliuoti kūną proto pagalba. Įdomu tai, kad cirko artistai beveik visada tai daro naudodami objektą, kuris sukuria tam tikras ribas, sukurdamas labai specifinę erdvę anksčiau minėto balanso tyrinėjimui.
– Elena: Pasirinkdami šiuolaikinio artisto kelią priimame tam tikras žaidimo taisykles, tam tikras laisves ir apribojimus. Bet kokia kūno praktika, jei ją atlieki pakankamai ilgai ir planuoji užsiimti visa savo gyvenimą, anksčiau ar vėliau reikalauja jei ne pilno balanso, tai bent jau ryšio ir sąmoningo šių aspektų derinimo. Apleidus vieną iš jų lengva traumuotis tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
– Konstantin: Suprantu cirko discipliną kaip terpę, per kurią kūrėjas bendrauja su vidiniu bei išoriniu pasauliais. Viduje tai yra mąstymo procesas, vykstantis tarp artisto ir rekvizito. Čia yra daug aistros, meilės, pykčio, skausmo ir kitų jausmų, dėl to kartais sakoma, kad kiekvienas pasirinktas elementas turi istoriją, netgi vidinę dramaturgiją. Išorėje tai tampa kalba, terpe tarp artisto ir žiūrovo.
Balansą surasti tikrai nėra lengva, kadangi visi elementai: ir protas, ir jausmai, ir kūnas yra stipriai išreikšti ir chaotiškai tarsi traukia į skirtingas puses.
– Koks buvo šio pasirodymo kūrybinis procesas? Ar kaip komanda puikiai vieni kitus jaučiate scenoje, galbūt ir ateityje galima tikėtis daugiau jūsų bendrų darbų?
– Elena: Prisimenant visą kūrybinį procesą man kyla skirtingi jausmai. Iš vienos pusės – pagaliau turėjome užtektinai laiko ir rezidencijų, neskubėjome kuo greičiau surengti premjeros. Darbas prie šio pasirodymo prasidėjo lengvai, stengėmės vienas kitam sukurti kuo jaukesnę ir priimančią terpę. Esu labai dėkinga Konstantin bei Aleksey už tai, kad galėjome ir galime atvirai kalbėtis, duoti vienas kitam pirmą, antrą ir trečią šansą. Tačiau iš kitos pusės, šiame kūrybiniame kelyje mums teko susidurti ir su daugybe nekontroliuojamų aplinkos veiksnių: kūrėme pandemijos įkarštyje, buvo repeticijų su kaukėmis, nesiliečiant, buvo daugybė daromų testų ir nesusipratimų.
Be viso to, kūrybinio proceso metu mes su Konstantin tapome tėvais, didelę dalį kūrybos proceso buvau nėščia, o savo pirmoje cirko rezidencijoje dukra dalyvavo būdama vos trijų savaičių. Tikrai manau, kad visą šį netrumpą kelią praėję kartu tapome artimais žmonėmis, išmokome vieni kitus suprasti, šio ryšio nesinori pamesti, todėl labai tikiuosi, kad ir ateityje kursime kartu.
– Aleksey: Šio darbo kūrybinis procesas buvo labai įkvepiantis, nors kartais ir priminė amerikietiškus kalnelius. Toks jausmas, kad dirbdamas su Konstantin ir Elena turėjau beribę erdvę, kurioje galėjau dalintis savo ambicijomis ir interesais, jaučiau palaikymą ir leidau savo idėjoms vystytis per bendrakūrėjų asmenybes. Kalbant apie naujus darbus, pirma norėčiau rasti kažką naujo, ką galėčiau atnešti į bendra kūrybinį procesą, bet vienareikšmiškai taip, aš sutikčiau dar vienai kelionei kartu!
– Ko patys išmokote, kurdami šį pasirodymą?
– Elena: Šis darbas man įrodė, kad mes galim sukurti pilną spektaklį patys ir tai, kad problemos išsisprendžia, jeigu duodi sau pakankamai laiko jų sprendimui. Manau, kad kūrinio identitetas neatsiranda pernakt – veikiau jis išauga iš smulkmenų, kurias kasdien atnešame eidami į repeticijų salę. Išmokau ir to, kad reikia pasitikėti procesu ir kad kažkada ateis ta diena, kai sugebėsi pamatyti savo darbą iš šalies, paleisti jį kaip atskirą kūrinį, o ne pernelyg įjautrintą savęs pratęsimą.
Visa tai man buvo nauja.
– Aleksey: Be akivaizdžių dalykų – techninio ir artistinio tobulėjimo (pavyzdžiui, šiam spektakliui sukūriau naują judesių žodyną, naudojant aprištą Cyro ratą, kiek žinau, niekas iš mano kolegų visame pasaulyje to niekada nedarė) – svarbiausia, ko išmokau, tai pasitikėti idėjomis, adaptuotis, ir kartais net atsisakyti savo ambicijų.
– Ką jau pavyko su šiuo pasirodymu nuveikti, kur pasirodyti? Kokie ateities planai?
– Aleksey: Norėčiau pasidalinti šiuo darbu su kuo daugiau žmonių visame pasaulyje! Pirmiausia, žinoma, mano gimtojoje Latvijoje!
– Elena: Norėčiau parodyti šį darbą skirtinguose žemynuose. Jau esame gavę komentarų, kad šiame darbe matomi motyvai primena, pavyzdžiui, Pietų Amerikos folklorą. Labai įdomu sužinoti, kokios dar kolektyvinės pasąmonės išraiškos į šį darbą prasiskverbė mums patiems nematant.
– Konstantin: 2022 metais užbaigėme virš 2 metų trukusį kūrybinį procesą bei atlikome 9 pasirodymus Vilniuje, Visagine, Ukmergėje, Šiauliuose. Taip pat pradėjome keliauti už Lietuvos ribų: buvome Rygoje ir Liubline. Šiam darbui turime daug ateities planų. Norėtume aplankyti kuo didesnį kiekį Baltijos šalių mažų miestelių, taip pat ieškome būdų keliauti į šiaurės ir pietų Europą bei labai norėtume organizuoti turą ir po Pietų Ameriką.
– Ką šiuo savo darbu norite atskleisti žiūrovui? Kokią žinutę norėtumėte perduoti žmogui, pirmą kartą atėjusiam pažiūrėti šiuolaikinio cirko spektaklio?
– Aleksey: Kviečiu žiūrovus nerti į vaizduotės ir poezijos pasaulį, tyrinėti trapias ribas tarp laisvės ir apribojimo, palaikymo ir kliūčių, jėgos ir pažeidžiamumo, realybės ir vaizduotės. Labai tikiuosi, kad kurdami ryšį su žiūrovais padėsime jiems pamatyti mūsų spektaklyje jų pačių istorijas ir prisiminimus.
– Elena: Norėčiau, kad nors vienas žiūrovas salėje pajustų, kad darbas kvėpuoja kartu su juo.
– Konstantin: Norėčiau, kad žiūrovai atrastų naujas prasmes senose formose arba įprastuose daiktuose!
Šiuolaikinio cirko trupės „Taigi cirkas“ pasirodymas „Up to this Point“ jau šį šeštadienį, 18 val., Menų spaustuvėje.