Be to, kad visus 2022–uosius dedikavo savo kolektyvo emocinei sveikatai, LNOBT inicijavo ir sveikatingumo renginių „Išvėdink įtampą“ seriją. Kiekvieną balandžio penktadienį ne tik teatro bendruomenė, bet ir visi pageidaujantys vilniečiai kviečiami lygiai vidurdienį nuo Žaliojo tilto pajudėti Neries krantine – pusvalandį bėgant, riedant ar tiesiog einant. Prisijungti prie akcijos LNOBT ragina ir šį penktadienį, o apie rūpestį emocine bei tiesiogiai ją veikiančia fizine sveikata ketina garsiai kalbėti visą balandį.
Pokalbis su P. Rakštiku – apie tai, kaip kasdien pasirūpinti emocine gerove ir nugyventi ramesnį, laimingesnį gyvenimą.
– Atrodo, šiandien emocinių sunkumų patiriame kitokių ir gerokai daugiau, nei anksčiau gyvenusios kartos. Kokie sunkumai ir veiksniai lemia jų gausėjimą?
– Čia yra skirtingų mokslinių nuomonių. Vieni teigia, kad sunkumų išties gausėja. Kiti sako, kad apie jas tiesiog daugiau kalbama, o gausu jų buvo visuomet.
Mano galva, abi šios nuomonės savaip teisingos, nes dėmesio emociniams sunkumams anksčiau išties skirdavome gerokai mažiau. Bet tų problemų, ko gero, visuomet būdavo – tiesiog jas kitaip vadindavome arba nesigilindavome tiek, kiek dabar. Žinoma, dar prisideda ir technologijų, gyvenimo spartėjimo, žmonių gausėjimo, ekologijos veiksniai, kas sunkumų spektrą tik išplečia.
Net ir karo akivaizdoje emocinių problemų dinamika gali klaidinti – pavyzdžiui, žmonės akimirksniu mobilizuojasi, susitelkia veikti. Stebime daug drąsaus ir pasiaukojančio elgesio atvejų, o tai gali kurti klaidingą požiūrį, kad karo metu tam tikros problemos dingsta. Tačiau ilgesnėje perspektyvoje šie gilūs išgyvenimai atsiskleidžia itin ilgu ir sunkiu gijimu.
– Didelį gyvenimo tempą, kuris dažną priveda prie emocinių krizių, galima lėtinti, o užkeltas
ambicijas, dažnai tampančias perdegimų priežastimi – mažinti. Bet kaip būti su žmonių ir gamtos sukeltais kataklizmais – karais, pandemijomis, kurių kontroliuoti niekaip negalime? Kaip moderniam, viską planuojančiam žmogui mokytis gyventi laikinume, neapibrėžtume, laukime, grėsmėje?
– Daug kančios patys sau sukuriame bandydami viską kontroliuoti. Tai pasidaro ypač akivaizdu nutikus niekaip mūsų kontrolei nepavaldiems įvykiams. Siūlau sau keletą kartų pakartoti tokią mintį: tik laiko klausimas, kada nutiks mano akistata su bejėgiškumu. Stebėkite, kokios reakcijos į ją kyla. Neabejoju, kad daugeliui skaitytojų ši mintis sukels nemalonų šiurpuliuką, norėsis jos negirdėti ir ja netikėti. Galbūt pulsime tuoj pat save guosti, kad viskas bus gerai ar kad viskas praeina. Ši kiekvieno mūsų reakcija į tokią mintį gali būti lakmuso popierėlis pasitikrinti savo santykį su kontrolės atsisakymu ir savo ego paleidimu. Tai padarius, gyvenimas išties pagerėja.
Praverstų sau dažniau priminti, kad gyvenimas nėra tik apie mane, jis nėra apie vieno asmens norus, ambicijas ir lūkesčius. Vis aiškiau atskirkime savo lūkesčius nuo likusio didelio pasaulio įvykių tėkmes. Kai pamirštame taip daryti, priimti tuos jūsų išvardintus sudėtingus įvykius tampa vis sunkiau.
– Kalbant konkrečiai apie meno, kūrybos pasaulio žmones, kurie dažnai išskiriami kaip jautresni, subtilesnės psichikos, – kokios rizikos emocinei sveikatai būdingos šiems žmonėms? Ar tikrai meno žmonės pasaulį mato kitaip?
– Lengva suklysti apibendrinant, tačiau taip, kūrybai reikalingas jautrumas. O jeigu šis profesinis jautrumas dar sutampa ir su asmenybiniu jautrumu, galime kalbėti apie jautresnį asmenį, kuriam gali būti sunkiau priimti kritiką, neužsiciklinti amžino perfekcionizmo siekime, adekvačiai save vertinti ar pernelyg nesusitapatinti su savo profesija.
Taip pat kyla iššūkių ir su darbo-poilsio režimo balansu, profesinio ir asmeninio gyvenimo prasilenkimais, kas kartu veda ir į perdegimą ar kitas problemas.
Rizikos daugiau matau tarp jaunesnių žmonių, kurie vis dar ieško savo būdo dirbti ir balansuoja tarp neaprėpiamų norų ir itin žemiško nuovargio.
– Taigi, kaip atpažinti, kad patiriamas emocinis sunkumas peržengia pavojingą ribą? Užtenka sau tai pripažinti ar vis dėlto diagnozę, pavyzdžiui, dabar tokio dažno perdegimo, turi nustatyti specialistai?
– Nebandykime patys sau diagnozuoti ligų. Emociniai sunkumai apima visą aibę problemų ir simptomų, ir tiksliai juos atpažinti gali tik žinovai. Todėl jeigu kyla klausimas „Kas man yra?“, verta pasitarti su šeimos gydytoju ar kitu specialistu. Bus iš karto aiškiau, kuria kryptimi judėti ieškant atsakymų.
Tačiau stebėti save turime kiekvienas. Čia ir dabar galime sau užduoti kelis itin paprastus klausimus:
1. Ar šiuo metu pastebiu norą (arba jau elgesį) vengti įsipareigojimų ir atsakomybių, į kurias pats/pati keliavau noriai ir sąmoningai?
2. Ar pastebiu nesibaigiantį nuovargį, kuris ne itin atslūgsta net ir pailsėjus?
3. Ar yra sunku rasti priežasčių kuo kasdien pasidžiaugti?
Jeigu visi atsakymai yra teigiami, verta savo emocinei sveikatai skirti daugiau dėmesio. Jau dabar.
– Norint gerinti savo emocinę sveikatą, labai svarbi prevencija. Kaip užkirsti kelią perdegimui, nuolatiniam nerimui, liūdesiui ar baimei, nuotaikų kaitai, kitiems mūsų kasdienybę apkartinantiems reiškiniams? Kiek tiesos raginime savo emocine sveikata pradėti rūpintis nuo fizinio kūno?
– Apie fizinį aktyvumą dažnai kalbame kaip apie kažkokį gyvenimo priedėlį. Nors iš tiesų tai yra pati gyvenimo esmė – būti ir išlikti aktyviam. Savo veikloje matau, kad fizinio aktyvumo trūksta daugeliui, nors būtent tai yra paprasčiausiai pasiekiama. Net neįtartumėte, kiek daug emocinių sunkumų susitvarko, sustygavus tinkamą fizinį aktyvumą, miegą, bent kiek sveikiau ir mažiau valgant.
Siūlyčiau pradėti nuo pasirūpinimo fiziniu kūnu, nes jį visi turime, galime jį jausti, matyti, puoselėti. Nematuokite rezultatų, nekelkite tikslų, nesiafišuokite savo būsimų pokyčių socialiniuose tinkluose – visa tai butaforija. Įsiklausykite į kūną – jis pats pasakys, ko jam reikia, tik ar būsite drąsūs jam tai duoti? Neskubėkite ir neskubinkite kūną keistis. Nes gali būti, kad dėl skubėjimo jūsų kūnas ir tapo apleistas.
Žvelgiant plačiau, praverstų pasirūpinimo savimi plano sudarymas. Juk įsivardiname darbo tikslus, norų sąrašus, karjeros žingsnius, tad prašome susidaryti ir esminį planą, kuris bus pagrindu kitiems. Į šį planą įtraukime veiklas, kuriomis kasdien savimi rūpinamės. Tobula, jeigu kiekvienoje dienoje yra bent po kelias veiklas, skirtas savo fizinio kūno puoselėjimui, gerų emocijų skatinimui, bendravimo su artimaisiais palaikymui, profesinio tikslo siekimui, protinio lankstumo lavinimui bei dvasingo ar prasmės jausmo kūrimui.
– Esate psichologas, sąmoningumo ir atidos mokytojas, mokote žmonės būti čia ir dabar. Kaip šitos metodikos padeda kasdieniame gyvenime? Duokite kelis svarbiausius patarimus, ką kiekvienas galime daryti kasdien, kad gyventume ramesnius ir laimingesnius gyvenimus.
– Šie būdai moko nepražiopsoti gyvenimo. Vydamiesi jį ten, kur jis laukia priekyje, dažnai pražiopsome, kad jis visą laiką buvo greta, o mes taip retai į jį atsisukdavome. Man tai yra apie išmintingą lėtumą, kuris sukuria gyvenimo kokybę. Neapsigaukite – skubėti dažnai tenka ir kartais verta, bet galime skubėti sveikiau.
Štai keletas mano patarimų laimingesniam gyvenimui:
1. Kelkimės anksčiau, sulėtinkime ryto rutinas.
2. Mankštinkimės (lipimo laiptais nepakanka).
3. Valgykime lėčiau primindami sau, kad tai, ką valgome, tampa mūsų kūnu.
4. Darykime pauzes ten, kur bėgame ir skubame.
5. Skirkime laiko ramiai pabūti, nekeliant tą akimirką sau jokio tikslo – tik būti ir jaustis gyvam.
6. Bent kartą dienoje atkreipkime dėmesį į savo kvėpavimą ir nustebkime: „Aš kvėpuoju!“
7. Dažniau pažiūrėkime į dangų, į medį, į vandenį.
8. Kasdien bent po kartą pamatykime kiekvieno kartu gyvenančio akis ir raskime būdą joms nusišypsoti.
9. Dalinkimės dėkingumu su kitais.
10. Būkime jautrūs ir aktyvūs padėti aplinkinių skausmui ir kančiai.
– Emociniai sunkumai, įvairūs psichikos sutrikimai mūsų visuomenėje vis dar nemenkai
stigmatizuojami – juos patiriantys žmonės vengia apie tai kalbėti, nežino, kaip reaguoti į
kenčiantį šalia esantį, o neretai pasigirsta ir griežtesnių vertinimų, kad „depresija – tai ne liga“. Ar pastebite, kad situacija gerėtų?
– Tai lėti procesai, bet kalbėjimasis apie tai, dėmesys šioms temoms tikrai padeda mažinti išankstines nuostatas. Pastebiu vis daugiau kolektyvų ir organizacijų, kurios šias temas įsileidžia į savo darbo aplinką, galbūt išvis pirmą kartą, ir tai rodo, kad temos „atsirakina“, tik tam reikia laiko ir mūsų visų aktyvumo.
– Pakomentuokite LNOBT sprendimą imtis lyderystės ir atkreipti dėmesį į emocinės sveikatos svarbą. Teatras visus 2022 metus dedikavo savo didelio kolektyvo emocinės sveikatos gerinimui, o balandžio mėnesį prie iniciatyvos „Išvėdink įtampą“ pakvietė prisijungti visą Vilnių.
– Labai sveikinu tokias iniciatyvas. Žinau, kad pradžioje jos susilaukia kritiškesnio požiūrio, nes kažkam tai atrodo mada, kažkam per daug dirbtina ar nesusiję su darbu, bet visa tai ir vyksta nuosekliai formuojant tinkamą požiūrį į fizinę ir emocinę sveikatą.
Skepsio yra visuomet, bet tokiais atvejais svarbu atsigręžti į pačią esmę: sveikesnė visuomenė prasideda nuo sveikesnio manęs, o link sveikesnio savęs reikia žengti pirmą žingsnį. Kartu su kolegomis būna lengviau išsijudinti, o tuomet, žiūrėk, pajutus naudą sunku ir sustoti.
Aš organizacijose daugiausia vedu tęstines emocinės sveikatos stiprinimo programas. Jų populiarumas nuosekliai auga būtent pavyzdžio dėka – žmonės kalbasi, rekomenduoja. Ko gero, taip nutiko ir jūsų organizacijoje, kur grupės greitai užsipildė, jau atsirado ir laukiančiųjų eilė. Geri pavyzdžiai įkvepia, tad gal galime kiekvienas būti tuo geru pavyzdžiu?
– Ačiū už atsakymus. Kuo garsiau ir plačiau apie tai kalbėsime, tuo greičiau įvyks lūžis, kai prisipažinti turint emocinių sunkumų nebebus nei gėda, nei pasaulio pabaiga.
Informaciją apie LNOBT iniciatyvą „Išvėdink įtampą“ galima rasti ir teatro „Facebook“ įvykiuose.