Apie psichologinį „Rigoleto“ lygmenį ir gyvenimiškas situacijas – pokalbis su psichologu, daugelio straipsnių psichologijos tematika ir knygos „Staigmena gyventi“ autoriumi Pauliumi Rakštiku.
– Rigoleto psichologinis portretas operoje išties sudėtingas ir daugiasluoksnis: jis – ir rūpestingas tėvas, ir rūmų juokdarys, ir pagiežos, keršto pagauta asmenybė. Kaip įvertintumėte tokį personažo paveikslą realiame, kasdieniame gyvenime?
– Visi mes kažkiek Rigoletai dėl labai paprastos priežasties: bandome prisitaikyti prie aplinkos, kitų žmonių, gyvenimo iššūkių. Pati aplinka, kurioje gyvename, yra sudėtinga, dvilypė, daugiasluoksnė, nenuspėjama, neapibrėžta, ir tai verčia mus ieškoti būdų prisitaikyti. Tad sakyčiau, kad tai – ne konkretaus personažo savybė, bet mūsų visų būtinybė išgyventi, aktyvuojanti įvairius vaidmenis, kuriuose mes būname.
Kiekvienas galime identifikuoti vis kitokį save skirtingomis aplinkybėmis: kokie esame vienoje ar kitoje aplinkoje, kai mums sekasi arba nesiseka, kaip mąstome, kai sergame, o ką išgyvename pačiame jėgų žydėjime. Tad galiu sugluminti uždavęs klausimą: „Tai kas aš toks esu?“ Ir tai nebus lengvas klausimas, nes juk aš esu visur – kai skauda, kai nesiseka... Kai kerštauju – irgi esu aš, kai pasielgiu didvyriškai – taip pat. „Aš” gimsta kiekvieną akimirką, ir dažnai mes patys nustembame dėl savo elgesio: kartais iš gerosios, kartais – iš prastosios pusės.
Pats žmogus yra kintantis ir nuolat pulsuojantis, bandantis prisitaikyti, išgyventi, kažkaip palengvinti savo būtį. Ko gero, ir Rigoletas bando išbūti su savo vidiniais skausmais ir ieško tam būdų, užsidėdamas skirtingas kaukes.
Dažnai girdima metafora, kad mes, žmonės, esame kaip aktoriai, skirtinguose etiuduose vaidinantys personažai. Su tuo sunku pasiginčyti, nes nuolat kažką įkūnijame. Tad įvairiuose personažuose galime atrasti savo elgesio modelių, savo charakterio savybių.
– Viena svarbiausių operos dramaturginių linijų yra Rigoleto ir jo dukters Džildos santykis, operoje atsiskleidžiantis įvairiomis spalvomis: ypatingu, perdėtu tėvo rūpesčiu ir meile, nepasitikėjimu supančiu pasauliu. Rigoleto noras apsaugoti dukterį ir slėpti ją sukuria nuo realybės nutolusio gyvenimo iliuziją. Iš kur žmoguje atsiranda tas siekis pasisavinti kitą, atskirti jį nuo pasaulio?
– Į tokį klausimą gali būti labai daug atsakymų. Galime pasamprotauti, kas mums yra vaikai. Jeigu tai sveiki santykiai, sveikos asmenybės, greičiausiai tai bus kažkas labai artima, sava. Kai būname su savo vaikais, savoje aplinkoje, mums nereikia kaukių. Be abejo, galime būti tėvo, draugo, baudžiančiojo ar skatinančiojo vaidmenyje. Bet šie vaidmenys yra to tikrojo, autentiškojo „aš“.
Jei žmogus kasdienybėje labai dažnai kaitalioja kaukes, jis patiria daug kančios. Jei vieną akimirką turiu būti juokdariu, o kitą – kažkuo rūpintis, jei susiduriu su nepritekliumi, skausmu ar kitomis problemomis, įeiti į kiekvieną vaidmenį man reikės didžiulių pastangų. Tad vaidmenys, kuriuose man gera, komfortiška, kuriuose jaučiu, kad esu mylimas, gyvas ir vertinamas, tampa artimesni.
Vaikui tėvai didžiąją laiko dalį vis tik yra autoritetai, tad gali būti, kad Rigoleto personažui tas vaidmuo yra toks geidžiamas, kad, saugodamas dukterį, jis saugo savo paties autentišką identitetą, savo tikrąjį „aš“, kuris puikiausiai atsiskleidžia santykyje su vaiku.
Gyvenime taip pat nutinka, kad per santykį su vaiku išgyvename ir savo saugų vaikystėje išgyventą patyrimą. Jeigu turėjome sveiką vaikystę, tikrai galime identifikuoti, kad tai – nuostabus laikas: žaidimai, nerūpestingumas, nesibaigiantys atradimai, staigmenos. Patirdami kančią dabartinėje savo gyvenimo situacijoje, būdami su vaiku galime dar kartą išgyventi vaikystę.
– Turbūt kiekvienas, auginantis vaikus, pajunta norą juos apsaugoti nuo negandų, streso, kitų žmonių skriaudos. Kur prasideda patologiški santykiai?
– Ko gero, kai per santykį su vaiku pradedame jam formuoti priklausomybę nuo santykio su mumis – tėvais. Turint vaikų, sunku priimti, kad jiems tavęs, kaip tėvo ar mamos, reikia tik tam tikram laikotarpiui. Ir jeigu aš pats, kaip tėvas, turiu sunkumų, aš juos galiu kreipti į santykį su vaiku ir taip palengvinti savo vidines kančias. Toks santykis gali tapti patologiniu, nes, bandydamas apsaugoti vaiką, aš jam kuriu dar didesnę ateities problemą.
Vienas dažniausių sunkumų šiuolaikiniame pasaulyje yra savarankiškumo nesuteikimas, arba intuityvus siekis apsaugoti nuo pasaulio negandų. Vaikas, norėdamas išgyventi savarankiškai, turi kuo anksčiau ir kuo sklandžiau atsitraukti nuo priežiūros ir pradėti gyvenimiškus klausimus spręsti pats. Konfliktas, kurį dažnai išgyvena šiuolaikiniai tėvai: sekimo laikrodžiai, nuolatinis skambinėjimas... Bet ar to tikrai reikia vaikui?
Taip, vaikas turi būti saugus. Bet ką tai reiškia? Prisimenu Budos istoriją, kurio tėvai saugojo jį nuo senatvės, nuo mirčių, nuo ligų, ir viso to jam nerodė. Bet kiek taip galima gyventi? Visi suprantame, kad tai – labai ribota galimybė, ir kuo mes labiau atidėliojame tą virkštelės nukirpimą, tuo labiau apsunkiname savarankiškos asmenybės prisitaikymą šiame sudėtingame pasaulyje.
– Grįžkime prie Džildos personažo. Ji – jauna, patikli, tyra, neturinti gyvenimiškos patirties mergina, kuri, susidūrusi su pasaulio realybe, nukenčia: pamilusi netikėtai sutiktą Hercogą, lieka apgauta ir išduota. Ar gali būti taip, kad didžiausia Rigoleto kaltė ir yra tikro pasaulio slėpimas nuo savo dukters?
– Man tai panašu į bandymą palaikyti absoliutų sterilumą higienos prasme. Jeigu nuo pat kūdikystės pradėsime neįtikėtinai steriliai auginti kūdikį – jis neišgyvens. Gyvenimas pilnas bakterijų, virusų – jie yra šio gyvenimo dalis. Kaip ir pyktis, kerštas, melagystės, pikti žodžiai – visa, ką identifikuojame su minuso ženklu.
Bandymai auginti vaiką steriliai yra uždelsto veikimo bomba, nors tėvams tai kartais lengvesnis kelias. Juk laikyti steriliai yra lengviau negu susidurti su pirmosiomis ligomis, karščiavimais, bemiegėmis naktimis. Tada atsiranda ne tik vaiko kančia, bet ir mano, kad kažko neišsaugojau. Man tai skamba kaip bandymas apsaugoti nuo kažko, nuo ko negali būti apsaugotas niekas.
– Vis dėlto, nepaisydama patirtos skriaudos, Džilda myli ir gina Hercogą...
– Ir tai puikus pavyzdys, ką užaugina sterilumas. Jis užaugina iškreiptą pasaulio vaizdą – tiek aplinkos, tiek žmonių. Iš sterilaus kambario išleistas žmogus iš pirmo pamatyto vaizdo gali padaryti toli siekiančias išvadas, nors mato tik pasaulio fragmentėlį. Bet juk daugelio kitų fragmentų jis dar nematė, nes buvo steriliai auginamas. Tuomet tas fragmentas jam daro didžiulę įtaką: jis nemoka išmintingai, adaptyviai jo priimti, neturi platesnio vertinimo galimybės, savo vertinimą apie naują patirtį labai sureikšmina.
Galbūt tai yra įsimylėjimas, sutikus kitą vyrą, o ne savo tėvą, ir tai sukuria netikėtumo momentą. Bet kažin ar toks netikėtumas būtų įvykęs, jei Džilda anksčiau būtų sutikusi tūkstantį vyrų? Kiek tokių istorijų išgirstame: jaunutė mergina, užaugusi provincijoje, nieko nemačiusi... Ir štai atsiranda žmogus, kuris kažką pažada! Ji nėra patyrusi gyvenimo ir ji tuo patiki, nes yra tyra, nesusidūrusi su melu, pagieža, išnaudojimu. Ji naują patirtį priima labai giliai, ir tai atsisuka prieš ją.
Kai turime daug patirčių, jos virsta mūsų mąstymo atramos taškais. Kuo daugiau tų atramos taškų turime, tuo adekvačiau vertiname, kas su mumis vyksta. Taigi bandymas saugoti atima galimybę mąstyti plačiau, patirti įvairiau.
– Operoje akcentuojama ir keršto tema: Rigoletas, apimtas skausmo dėl vienintelės dukters paniekinimo, siekia atkeršyti jos skriaudikui. Ar kerštas yra įgimtas, natūralus žmogaus instinktas?
– Kas tikrai įgimta – tai pyktis, kaip emocija. O kur ji nuveda, čia jau kiekvieno žmogaus sąmoningai arba nesąmoningai pasirinktas kelias. Kerštas šiuo atveju yra pykčio forma, virtusi elgesiu.
Kartais pyktis pasireiškia ne veiksmais, bet kerštingomis mintimis. Ir mes visi tai esame patyrę. Visi daugiau ar mažiau norime palinkėti pikto arba trinktelti atgal, kai jaučiamės įskaudinti. Netgi daugelis tikėjimo formų yra nukreiptos į pykčio suvaldymą, nes žmonija puikiai žino, kad nevalingas pykčio išleidimas pridaro daug bėdų tiek sau pačiam, tiek aplinkai.
Įdomu patyrinėti, į ką nukreiptas žmogaus pyktis. Juk jis – labai aktyvi ir stipri emocija, turinti kryptį. Mes pykstame, turėdami objektą: tai gali būti žmogus, įvykis, poelgis. Rigoletas patiria pyktį suvokęs, kad jo santykis su dukra, jos saugojimas privedė prie to, kas nutiko. Tai gilesnė sąmoningumo forma: žmogus pradeda atsekti ryšius, dėl ko taip atsitiko, ir dažnai tie ryšiai atveda į mūsų pačių poelgius. Tada tai dar sunkiau pakelti: neturėdamas kur dėti pykčio, turi jį nukreipti į save. Tuomet gali apimti suicidinės mintys, gili depresija, į save nukreiptos pykčio formos.
Kartais pyktis būna nukreiptas į aplinką. Pavadinčiau tai primityvesne pykčio forma: visada lengviau rasti kaltą, o jei dar pavyksta jį nubausti – išvis smagu! Pyktis tarsi sugeneruoja teisingumo atstatymo jausmą, bet tai iliuzija – neįmanoma teisingumo atstatyti nusikaltimu.
– Iš čia veikiausiai ir atpildo scena: Rigoletas, norėjęs nužudyti Hercogą, pats tampa nubaustas – netenka taip brangintos dukters, lieka su savo kalte ir netekties skausmu...
– Man asmeniškai tai skamba kaip moralas, kur nuveda nesuvaldyta emocija. Visi pridarome klaidų: galbūt klaida, kad Rigoletas savo dukterį augina steriliomis sąlygomis, kad gyvenime naudoja per daug skirtingų kaukių... Čia gyvenimiški klausimai, visi su tuo susiduriame.
Kartais žmogui per sunku išbūti su savo kančia, pykčiu, ir jis paklūsta primityvioms pirminėms emocijoms, yra jų vedamas, o pasekmės – viso to kaina.