– Dauguma Jūsų darbų pagrįsti tyrimais. Girdėjau, kad juose esate labai sąmoningas, vengiate paviršutiniškai kalbėti apie istorinius įvykius ir socialinius reiškinius. Su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduriate kaip menininkas-tyrėjas ?
– Meno kūriniai turi būti vizualiai prieinami. Todėl tenka būti šiek tiek paviršutinišku, kai ką apibendrinti ir supaprastinti. Tai niekada nebūna lengva. Be to, nesijaučiu gerai tyrinėdamas sritis, kuriose nieko neišmanau. Todėl siekiu bendradarbiauti su žmonėmis, kurie apie gvildenamą temą žino daugiau. Pavyzdžiui, kai dirbau prie utopinio projekto „Ryga Postcards“ (Rygos atvirukai), kuriame sovietinė Ryga pristatoma kaip gėjų turizmo vieta, bendradarbiavau su latvių istorike Ineta Lipša.
– Savo kūryboje dažnai naudojate liaudies motyvus, tautinius raštus ir etnografinius artefaktus, kuriuos derinate su gėjų kultūros elementais, tokiais kaip jockstrap apatiniais. Kaip susidomėjote liaudies kultūra?
– Susidomėjimas amatais ir įvairiomis technikomis visada buvo juntamas mano kūryboje. Estijoje apie etnografinį meną kalbama labai siauriai. Tai, kaip jis paprastai matomas, man kelia nuobodulį, trūksta daugelio perspektyvų. Manau, kad tai labai derlinga dirva ko nors imtis. Tai mane ir paskatino. Pradėdamas maniau, kad tai tebus vienkartinis dalykas. Bet kaip visad, gilinantis darosi tik įdomiau. Todėl jau keletą metų dirbu su etnografine medžiaga, bet stengiuosi ir neužstrigti vienoje estetikoje.
– Įdomu tai, kad istoriškai siuvinėjimas, mezgimas ir panašūs dalykai mene visada buvo laikomi labai moteriškais. Ilgą laiką šias medijas rinkosi feministinį diskursą plėtojančios menininkės. O jūsų darbai tyrinėja vyrišką seksualumą. Įdomus perėjimas.
– Neabejotinai geras pastebėjimas. Dažnai pats nekuriu savo darbų, jei jie reikalauja amatinių žinių. Bendradarbiauju su profesionaliais amatininkais. Paprastai stengiuosi perprasti mano projektams įgyvendinti naudojamas technikas arba bent jau stebėti, kaip viskas daroma. Įdomu tai, kad kai projekte mezgama ar siuvinėjama, daugiausia tenka bendradarbiauti su moterimis.
– Ar turite įsimintiniausią bendradarbiavimo patirtį?
– Turbūt įdomiausia buvo bendradarbiauti su Marko Raat, kuriant filmą „NSFW. A Chairman’s Tale“ (Netinkamas darbui. Pirmininko pasaka). Kinas apjungia labai daug skirtingų dalykų: kameros darbą, garsą, rekvizitus, aktorius... Komanda buvo kur kas didesnė nei įprastinės mano komandos. Aš ir Marko, abu buvome filmo autoriai. Ši patirtis buvo išskirtinė, bet man patiko ir visos kitos mano partnerystės. Paprastai bendrauju su audžiančiaisiais, siuvinėjančiais, odą ar net metalą apdirbančiais amatininkais. Labai vertinu rankdarbius ir man didelė garbė dirbti su amatininkais, tęsiančiais savo tradicijas pasaulyje, kuris vis labiau siekia mašininio tobulumo.
– Kaip savo sričių profesionalai ne iš meno lauko reaguoja, kai į juos kreipiatės norėdamas įgyvendinti savo meninius užmojus?
– Įdomu, bet dar niekad neteko rimtai diskutuoti apie temą su amatininkais. Beveik visad paaiškinu, ką darau. Kai matau, kad jiems rūpi tik techniniai dalykai, nevarginu jų kūrinio koncepcija. Tačiau turiu prisipažinti, kad kai tik pradėjau tą daryti, maniau, kad amatininkai, kurie dažnai yra už mane vyresni, gali būti konservatyvesni ir nenorės su manimi bendradarbiauti. Klydau. Daugelis jų tapo gerais draugais.
– Nors savo darbuose gvildenate rimtas ir kartais labai jautrias temas, gana dažnai pasitelkiate humorą ir žaismingus pasakojimo metodus. Ar tai sąmoningas pasirinkimas?
– Taip nutinka gana natūraliai. Visada mąstau apie pusiausvyrą. Rodydamas ką nors sunkaus, stengiuosi atsverti tai kuo nors gražiu. Žinoma, pasitaiko ir išimčių. Pavyzdžiui „NSFW. A Chairman’s Tale“ rėmėsi tikra istorija. Jaučiau, kad žiūrovui turi būti nepatogu žiūrėti filmą. Norėjau parodyti, kokie intensyvūs pagrindinio veikėjo išgyvenimai.
– Ką paruošėte 14-ajai Kauno bienalei, 14-ajam „Survival Kit“ festivaliui ir 35-ajai Liublianos grafikos meno bienalei?
– Mano darbą sudaro trys skyriai, kurių kiekvienas buvo pristatytas skirtingame renginyje. Kiekvienoje vietoje yra eksponuojami trys šilkografijos atspaudai ir vestuvinis kilimas, kuris Kaune, Rygoje ir Liublianoje yra skirtingi. Projektą įkvėpė estiškas vestuvių paprotys, egzistavęs iki XX a. pradžios. Pagal paprotį, nuotaka savo vestuvėms nuausdavo kilimą, kuris, buvo tikima, veikė kaip galingas vedybinę laimę nešantis simbolis. Vestuviniame kilime paprastai vaizduojama pora ir juos lydintys reikšmingi objektai, tokie kaip sodyba, arklys ir kt. Taip pat juose būna geometrinių liaudies ornamentų. Aš sukūriau vestuvinių kilimų queer interpretacijas.
– Kilimas, kurį rodau Liublianoje, iš pažiūros primena etnografinį objektą. Tačiau, įsižiūrėjus įdėmiau, matyti gėjų atributika ir fetišistiniai objektai tokie kaip jockstrap apatiniai, sportinės kojinės ir kt.
– Kilimą skirtą „Survival Kit“, dedikavau Kristijanui Jaakui Petersonui. Jis buvo XIX a. estų poetas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Rygoje, mat anais laikais Estija ir Latvija buvo Livonijos dalys, o Ryga buvo sostinė. Nors mirė būdamas vos dvidešimt vienerių, Petersonas buvo labai svarbus poetas – pirmasis pradėjęs rašyti eilėraščius estų kalba. Seniai ignoruojamas faktas, kad kai kurie jo meilės eilėraščiai buvo skirti vyrui vardu Alo. Kai kurie literatūros istorikai teigia, kad potraukis tai pačiai lyčiai juntamas Petersono kūryboje, nes šis žavėjosi antikos poezija. Tačiau didžioji dalis straipsnių apie Petersono kūrybą paprasčiausiai nutyli šią temą. Taigi mano įsivaizduojamas vestuvių kilimas yra skirtas Jaakui ir Alo. Tuo pačiu noriu pasidžiaugti, kad nuo 2024 m. sausio 1 d. Estijoje bus leidžiamos tos pačios lyties asmenų santuokos. Galbūt tai įkvėps ir kaimynines šalis.
Kauno bienalei sukūriau kilimą apie pirčių tradiciją. Kadaise miestų pirtys atliko svarbų vaidmenį gėjų sekso partnerių paieškose. Neabejotinai tradicinėse kaimo bendruomenėse socialinės taisyklės buvo gana griežtos, pirtys dažniausiai buvo naudojamos higienai ir kai kurioms medicininėms procedūroms. Bet pirtys visada buvo vieta kur tarpasmeninės ribos buvo kur kas laisvesnės. Nuogi kūnai čia pažeidžiami ir laisvi nuo drabužių dažnai primetamos hierarchijos.
14-oji Kauno bienalė „Artumo geografija“ vyks iki spalio 29 d. Šiais metais ji pristato jungtinę parodą „Artumo geografija“, kurią įgyvendina kartu su 14-uoju šiuolaikinio meno festivaliu „Survival Kit“ (Latvija). Jai kuratorės A. Knock ir I. Lāce subūrė apie 50 tarptautinių menininkų/ių ir jų kolektyvų iš trijų žemynų: Europos, Afrikos ir Šiaurės Amerikos. Daugelis jų kūrinius sukūrė specialiai šiai parodai, kuri apima šias erdves: Kauno centrinį paštą (Laisvės al. 102, Kaunas), P.A.R.A.K.Ą (Prancūzų g. 2, Kaunas), A. Juozapavičiaus pr. 19 ir Vidžemės turgų (Brīvības g. 90, Ryga).
Bienalę finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.