Pasak R. Bagdzevičiaus, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį paminėti galėtume paprastai – paimti ir nuvežti savo vaikus bei anūkus prie tų vietų, kurių niekaip nesugebame sutvarkyti.
„Aš galvoju, kad vienintelis įvykdomas ir labai paprastas dalykas valstybės atkūrimo šimtmečio proga galėtų būti toks: paimti savo vaikus bei anūkus ir nuvežti juos į tas vietas, kuriose nieko nepadaryta. Parodykime griūvantį mūsų Gedimino kalną, apleistus partizanų kapus ir pasakykime: mes to nesugebame sutvarkyti. Parodykime nenušienautas pievas kaimuose, stirtas tuščių primėtytų butelių ir pasakykime: štai taip mes gėrėme... Prisipažinkime, kiek daug dar nenuveikta, ir kiek reikia jiems nuveikti. Kas išmėš Augio arklides? Tik jie išmėš, todėl reikia jiems tai parodyti“, – siūlo aktorius.
R. Bagdzevičius – vienas garsiausių šalies aktorių, vaidinantis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT), kituose teatruose, atlikęs ne vieną reikšmingą vaidmenį serialuose ir filmuose. Ne vienam jis pažįstamas iš sodraus balso reklamose. Tas balsas dažnai skamba ir valstybinių švenčių iškilmėse, kai R. Bagdzevičius juos veda.
– Kuo šiuo metu gyvena R. Bagdzevičius? Vaidinate ne viename LNDT teatro spektaklyje, serialuose įgarsinate reklamas, filmuojatės vaizdo klipuose. Kaip visur suspėjate?
– Turbūt niekas labai nepasikeitė – darbo yra visur. Galbūt tik mažėja apsukos, anksčiau norėdavosi visur suspėti, viską apibėgti, bet tai – tikra nesąmonė. Dabar jau pradedi atsirinkti, kartais kažko atsisakai ar pasiūlai kitam.
„Domino“ teatre dabar pradėjau vaidinti komedijoje „Kaip atsikratyti draugo“. Buvau labai pasiilgęs komedijų. Gavau progą ir ja labai džiaugiuosi, nes tai – puiki komanda, puikus režisierius iš Varšuvos Tomaszas Dutkiewiczius. Kartais pasiilgsti paprasto aktorinio darbo, žiūrėjimo į akis... Man tai labai patinka. LNDT vaidinu spektaklyje „Demokratija“ (rež. P. Ignatavičius), „Oidipo mitas“ (rež. G. Varnas), „Gyvūnas (Ku Kū) (rež. R. Atkočiūnas).
– Teatro erdvė ir yra mieliausia vieta?
– Taip, be abejo. Kai šito paragauji, o aš tai ragauju beveik 40 metų, kitaip neįsivaizduoji. Dabar kai kurie sako, kad teatre turi kontraktą metams ar dviem, o vėliau neaišku, kaip bus, aš to neįsivaizduoju – pražilčiau nežinodamas, kas toliau. Bet taip galvoja mano karta, kuri paskiepyta teatru, o dabar viskas keičiasi. Pripažįstu, kad gali būti ir kitaip.
– Gali būti geriau?
– Gali būti kitaip. Žmogus gali truputį dirbti kitur, tada teatrą visai palikti.
– Kaip vertinate jaunąją aktorių ir režisierių kartą? Ar jie įdeda pakankamai daug darbo, o gal vaikosi šlovės?
– Yra daug įvairių žmonių, nenoriu taikyti bendros diagnozės. Ko aš pasiilgstu, nesvarbu, kurioje kartoje, – profesionalumo. Kiekvienoje profesijoje profesionalas atpažįsta profesionalą, ar tai būtų santechnikai, ar aktoriai. Dabar filmavausi Suomijoje viename seriale ir mes čia pat filmavimo aikštelėje atpažinome vienas kitą tarp aktorių. Vėliau išsiskyrėme vienas kitą pripažindami.
– Kaip vertinate Lietuvos režisierius? Esate pasakęs, kad kai kurie klasikų kūriniai mūsų režisierių rankose tapo komiksais. Ar daug tokių, su kuriais jums miela dirbti, negalite atsisakyti, kai jie paskambina.
– Juokingiausia, kad dabar niekas nesiūlo, Rimas Tuminas išvažiavęs... Praėjęs sezonas buvo toks liūdnesnis. Dabar atsirado jaunų režisierių, kurie, bijodami, jog neturės darbo, labai skuba. Reikia pastatyti 10–15 spektaklių, iš kurių visais gali pralošti. Ką rašo kritikai – viena, bet reikia ir sceną bei ritmą pajusti, o tai – turbūt nelabai išmokstami dalykai, tam reikia talento. Turi mokėti bendrauti ir susikalbėti su žmonėmis. Jaunas žmogus ambicingas, staigus, dažnai neturi patirties susikalbėti, todėl atsiranda darbas grupėmis. Tai – ne visuomet kelias į sėkmę.
Visada režisieriams linkiu daugiau skaityti, o aktoriams – kuo daugiau keliauti. Dabar turime galimybes keliauti, žiūrėti, stebėti, matyti, jausti, kopti į kalnus. Aktorius turi būti kaip kempinė, ir kuo jis daugiau blaškosi po pasaulį, tuo geriau. O režisierius vis dėlto turi turėti bent šiek tiek kultūros.
– Kartais to galima ir pasigesti, kai teatro scenoje byra keiksmažodžiai, spjaudoma ne tik ant scenos, bet ir į žiūrovus.
– Tai vadinama provokacijomis. Jie neva provokuoja.
– Bet kam to reikia? Ar teatras turi atspindėti realybę, ar šiek tiek vesti į priekį?
– Žinote, yra toks vienas dailininkas, kuris darė performansą trankydamasis į sieną. Buvo ir baisu, ir nemalonu žiūrėti. Turiu du variantus: tai žmonės, kurie preparuoja save ir kitus, bet daugiau fiziškai ir emociškai, ir yra žmonės, kurie preparuoja dvasiškai. Tai man atrodo visiškai skirtingi lygmenys ir visiškai skirtingi pasauliai. Mes galime labai daug rėkti, spjaudyti, bet taip kito akių nepasieksime. Bet kartais galima ir tyloje susikalbėti, nereikia ieškoti kažko ypatingo. Bet tai yra kultūros dalykai.
– Esate teigęs, kad džiaugiatės išsaugojęs stuburą. Ar lengva jį išsaugoti Lietuvoje, nesilankstyti kitiems?
– Kai pradedi jį saugoti, tada lengva. Tai yra užsispyrimas, galų gale, tai esu aš. Kodėl aš turiu būti ne savimi? Jei mene gerbi vienas kitą, susikalbi. O jei tu nori, kad aš būčiau tik tavo įrankiu tavo saviraiškai – imk plastiliną ir lipdyk. Žinoma, lengva man šnekėti, kai esu matęs tiek teatro. Mūsų karta gyveno teatre, nešė savo kolegas mirusius iš teatro scenos, lydėjo į kapines. Tai buvo šeima, masonų ložė, kai viską žinodavai nuo iki. Ne tik scenos, bet ir gyvenimiškas paslaptis. Tai tos masonų ložės aš labai pasiilgstu.
Žinote, Vyteni, galvoju: o kas, jei Lietuvoje padarytų dar vieną laisvą dieną per savaitę? Jei mums nereikėtų dirbti penktadienį? Gal baigtųsi ta įtampa? Gal atsirastų laiko ne tik lapų grėbimui ar kitiems ūkio darbams, bet ir pabuvimui vieniems su kitais? Kaip būtų puiku paskelbti vieną dieną ramybei, susikaupimui, bendravimui. Tai turėtų būti pagrindinis parlamento darbas.
– Šiais laikais žmonėms trūksta vienas kitam skiriamo laiko?
– Taip, labai. Mes per daug skubame, o vėliau verkiame, kad to ar ano nespėjame. Suspėsime mes su tais darbais, esame darbštūs ir viską padarysime. Galime būti pirmi Europoje, kur savaitėje bus 4 darbo dienos.
– Pastaruoju metu daug kalbama apie idėjas Lietuvai. Kokia būtų jūsų idėja? Ko Lietuvai reikia, kad jai sektųsi?
– Mes visą laiką gyvename nuo šūkio iki šūkio. Mums reikėtų iš savęs išspausti sovietinio vergo likučius. Kai mokiausi mokykloje, irgi buvo daug šūkių: lygiuot, ramiai, vėliavą įnešt! Galvoju, kad dabartinė karta, 30-mečiai, to nepatyrė, bet jie kartoja. Gal kitaip, bet tie visi šūkiai yra kažkokio vergo syvai: pakelkime, pagerbkime, išloškime, mylėkime! Tai arba myli, arba nemyli.
– Manote, kad ir jaunesnė karta neša tą vergo jungą? Kodėl?
– Galvoju, gal kokios kraujo molekulės dar tai nešioja? Nepiktybiškai, bet tai yra palikimas, kuris labai giliai įlindęs.
– Pusę šimto metų Lietuva buvo okupacijoje.
– Taip, tai yra dvi kartos. Dabar viena karta užaugo, mums reikia dar mažiausiai vienos. Dabar reikia, kad jūs keistumėt, o jūsų karta – kad pakeistų visiškai. Va tada bus kažkas švaraus, man taip atrodo.
– Kaip tai pasireiškia?
– Pasireiškia nedrąsa, baime rizikuoti, avantiūros baime. Aš labai tą matau, ypač kūryboje, pradedant Venecijos bienalėmis, baigiant bet kuo kitu. Matai spektaklius, performansus, kurie Lietuvoje pristatomi po aštuonerių metų, pavėluotai, bet pristatomi kaip nauji. Man tai liūdna dėl to, nes galvojau, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę dabar tai jau laušimės, daug ką išdrįsime. Susitinku su muzikantais, kalbuosi. Jie skundžiasi, kad nėra pinigų... Nežinau, galbūt.
– Kaip jums gražu būtų įprasminti valstybės atkūrimo šimtmetį?
– Skaičiau tas šimtmečio programas, jos keitėsi ne vieną kartą, bet uždaviniai ir frazės liko beveik tos pačios: pabrėžti, bendrinti, padėti, jungti, sieti. Kas čia per š..as? Aš visa laiką pavydėjau estams, kurie dovanoja po vieną muzikos instrumentą kiekvienam vaikui. Tai – jų programa, jie apie tai kalbėjo dar prieš penkerius metus. Latvija turi šūkį „Aš esu Latvija“. Tas šūkis – visaapimantis. Jie žvelgia į jaunimą, vaikai bus visur vežiojami: iš kaimo – į sostinę, iš sostinės – į kaimus. Man tai yra labai gražu.
Aš galvoju, kad vienintelis įvykdomas ir labai paprastas dalykas valstybės atkūrimo šimtmečio proga galėtų būti toks: paimti savo vaikus bei anūkus ir nuvežti juos į tas vietas, kuriose nieko nepadaryta. Parodykime griūvantį mūsų Gedimino kalną, apleistus partizanų kapus ir pasakykime: mes to nesugebame sutvarkyti. Parodykime nenušienautas pievas kaimuose, stirtas tuščių primėtytų butelių ir pasakykime: štai taip mes gėrėme... Prisipažinkime, kiek daug dar nenuveikta, ir kiek reikia jiems nuveikti. Kas išmėš Augio arklides? Tik jie išmėš, todėl reikia jiems tai parodyti.
– Estai dovanoja po muzikos instrumentą, o mes taip pat žadėjome dovanoti vaikams po tautinį kostiumą. Bet šiai idėjai, matyt, nebuvo lemta realizuotis.
– Taip, idėja jau numesta. Manau, būtų užtekę paklausti, kiek vaikų nori to kostiumo? Nebūtina brukti visiems, o tiesiog pasiklausti. Įsivaizduokite, kaip gražu būtų buvę, jei visi žemaitukai atvažiuotų į Vilnių su tautiniais kostiumais? Gaila, idėja buvo gera, bet ji numesta.
– Jums labai svarbi istorija. Dar senais mokyklos laikais mačiau jūsų įgarsintus vaizdo klipus per istorijos pamokas, įgarsinate įvairius pasakojimus. Štai visai neseniai Lietuvos kariuomenė sukūrė vaizdo klipą, kuriame pristatė Ypatingosios paskirties tarnybą (YPT), „žaliukus“. Klipe ir pats suvaidinote „žaliuką“, o anūkui pasakojote apie partizanus. Kodėl jums tai svarbu?
– Aš noriu žinoti, kas aš esu. Kas ta žemė, kurioje gyvenu. Kai tą žinau – man ramiau ir tvirčiau. Antra – labai gerbiu tuos, kurie taip pat tuo domisi, kuriems tai rūpi. Tuomet atsiranda ypatingas ryšys. Pavyzdžiui, kaip malonu man visur sutikti Gabrielių Liaudanską – Svarą. Daugelis galvoja, kad Svaras – tik reperis, bet koks jis patriotas! Duok Dieve to kitiems... Istorija gimdo bendrumą. Ir slaptą, ir atvirą ryšį tarp žmonių. Mes kažkada kūrėme serialą „Garbės kuopa“ ir tuomet susipažinome su pačiais „žaliukais“, tai čia yra sena pažintis. Jie man pasiūlė vaidinti ir šiame klipe. Man tai asmeniškai įdomu vaidinti.
Puikiai atsimenu, kaip 1989-aisiais Gedimino pilyje buvo keliama trispalvė. Sūnus sėdėjo man ant pečių, aš jam vis rodžiau ir rodžiau vėliavą, bet jam tada dar mažai tai rūpėjo, o dabar jam labai įdomu, kad jis sėdėjo man ant kupros. Daug tokių svarbių dalykų yra užsifiksavę. Pamilti savo šalį irgi yra laimė, man atrodo.
– Kai kurie kritiškai žiūri į emigrantus, teigia, kad jie turėtų atiduoti duoklę valstybei, jos nekeikti, o sugrįžti dirbti čia. Ar manote, kad emigrantai mažiau myli Lietuvą?
– Galvoju, kad žmonių yra labai daug ir visokių. Daugelis jų yra išvyti vargo. Bet, manau, dauguma sugrįš. Mes vis užmirštame, kad kai Airijoje buvo labai blogai, daugelis išvyko, bet vėliau, kai situacija pagerėjo, sugrįžo daugiau nei pusė. Lygiai tiek pat bumbančių ant Lietuvos gyvena ir čia, jie neemigravo.
– Kada jie grįš?
– Kai norės. Aš tikrai netikiu politikų frazėmis „pakvieskime“, „uždekime“, „atvežkime“. Kažkokia nesąmonė, jūs tuo tikite? Ne, gali kokias tik nori agentūras samdyti, bet jei žmogus nenori grįžti, jis negrįžta. Kai norės – tada ir parkeliaus. Man atrodo, kad po truputį šluojamės kieme, nors dar yra tų nenušienautų pievų, todėl jūs turite pradėti, o pabaigti – kita karta.
– Ar yra kokia nors istorinė asmenybė, kurią jūs norėtumėte suvaidinti?
– Pastaruoju metu nemažai galvoju apie televizijos serialus. Vieną siūlome ir LRT – serialą apie Barborą Radvilaitę. Yra parašytas ir Renatos Šerelytės scenarijus, 10 serijų. Galvoju, kad įdomu būtų padaryti ne dokumentinių, bet meninių filmų apie signatarus. Norėčiau suvaidinti Joną Basanavičių. Tai – problemiška, šviesi ir visapusiška asmenybė, puikus protingas gydytojas ir vyras. Kokie ten žmonės! Vien ko vertas Jonas Vileišis... Tai, manau, būtų dovana Lietuvai.
– Bet štai kiek iečių laužoma dėl J. Basanavičiaus paminklo Vilniuje – ne toks, ne taip, ne ten...
– Aš abejoju, ar jį pastatys. Todėl ir čia galime pastatyti kokius nors kubelius, atsivesti vaikus ir pasakyti – mes nesugebėjome susikalbėti, nesugebėjome nuspręsti, sukurti, todėl tai – vieta jums, vaikai. Kartais reikia pripažinti, kad esame bejėgiai, imponentai, nesugebantys dėl kažkokių dalykų susitarti, tik dėl pinigų draskomės.
– Bet kodėl? 28-ti nepriklausomybės metai... Dar daug kas savinasi, dalinasi?
– Taip. Jūs pažiūrėkite į nekilnojamojo turto vystytojus... Ar gali tokia demagogija užsiimti žmogus, „Žalgirio“ stadiono vietoje statydamas kažkokias šlykščias dėžes? Šnekėti apie naudą valstybei, vystymą, turizmą? Kokios dėžės dabar stovi kitapus Neries ir važiuojant užstoja jau ir Gedimino kalną? Visiems vystytojams ant kaktos užrašyti pinigai, todėl tegul neapsimetinėja.
Lietuviai yra puikūs, draugiški, atviri, bet bailūs. Kiek per mūsų kraštą ėjo kariuomenių, buvo valdžių, jungimosi? Šita žemė matė visko ir genuose turbūt yra užsifiksavęs prisitaikymas, būtinybė išlikti, ir ta būtinybė išlikti gamina tokius vaisius kaip prisitaikymas, gobšumas, melas. Siekiame išlikti kito sąskaita.
Bet tai buvo visose valstybėse, pereinamasis laikotarpis buvo visur, tai reikia pripažinti. Bet nereikia meluoti, kad darai naudą valstybei, kai darai naudą sau. Pasižiūrėkite – kokios nors privačios įmonės grynasis pelnas, tarkime, 2 mln. Eur. Tai nėra labai daug, bet kai pažiūri dirbančiųjų algas, jie toje įmonėje gauna po 600 Eur.
Mes užmiršome, kad esame mirtingi, ir per tuos metus materialistinė idėja nugalėjo dvasinę idėją. Kodėl mums atrodo, kad reikia daug, nors iš tiesų mums reikia visai nedaug? Lietuvai ne tiek statinių reikia, kiek medžių, kurie čia masiškai kertami. Mūsų strateginis turtas labai greitai bus vanduo, medžiai, oras. Reikia auginti bites, nes Vokietijoje jos nyksta. Greitai mes galime būti turtingi dėl geros kokybės vandens, ne veltui „Neptūną“ nupirko „Coca-Cola“.