Labai mėgstantis iki paskutinės minutės leisti augti savo barzdai, R. Karpis šį kartą nusprendė šią nemalonią procedūrą paversti nuotykiu ir apsilankė neseniai Vilniaus senamiesčio širdyje atidarytame vyrų salone „Barzdaskučiai“.
Jei prieš keletą metų, besiruošdami „Svynio Todo“ premjerai, solistai keliavo skutimosi subtilybių mokytis į Londoną, šiandien visą tai atsirado ir Vilniuje. Čia atkuriama kažkada buvusio populiaraus, tačiau bent jau Lietuvoje primiršto ir vėl atgaivinto amato kultūra. Užsukus į vidų pasitinka už senų durų besislepianti barzdaskutyklos atmosfera – po senais skliaustais skamba klasikinė muzika, vyriški pokalbiai suvilgomi gėrimais, prasklaidomi dūmais, sužaidžiama šachmatų partija, galiausiai tikrame šimtamečiame krėsle klientas pasineria į tikrų tikriausią ritualą.
Barzdaskutykloje dirba bei meistriškumą ir patirtį atskleidžia profesionalus barzdaskutys iš Sirijos - skustuvo ašmenimis ne tik dailinantis ir formuojantis vyrų barzdas, tačiau kartu pamaloninantis jų veidus masažu, pagražinantis depiliacija, kiek neįprasta nereikalingų plaukų deginimo ugnimi metodika ir galų gale glotnius skruostus iškvėpinantis puikiausiais kvapais.
- Po šio ritualo kalbėjomės su R. Karpiu apie jo patirtį barzdaskučio krėsle, koks tai buvo jausmas?
- Geras ir retas, tiek proceso, tiek rezultato prasme. Juk retas iš mūsų skutasi tokiu tikru skustuvu, verčiau naudojamės įprastos pramonės stebuklais (juokiasi). Tai, kruopštus darbas, kuriam, manau, reikia ir daug mokytis, niekada nemaniau, jog reikia įdėti tiek darbo tam, kad taip švariai nusiskustum. Viskas truko apie 50 minučių!
- Koks momentas buvo įdomiausias?
- Netikėčiausia buvo tuomet, kai barzdaskutys į rankas paėmė siūlus ir ėmė su jais vedžioti aplink antakių liniją... Ar jis pešiojo antakius? Nelabai įsivaizdavau, kas tuo metu vyko, nežinojau, jog yra ir toks būdas, tik pajaučiau, kaip žaibukai pradėjo akyse blykčioti (juokiasi). Pasirodo, yra labai daug skirtingų skutimo technikų.
- Ar pats domiesi skutimosi salonais?
- Negaliu pasakyti, kad labai domėčiausi, tačiau mėgstu nešioti barzdą, o tai reiškia, jog reikia ją formuoti, prižiūrėti. Kai kurie tai gali daryti patys, aš asmeniškai, kadangi be dainavimo daugiau nieko nemoku, naudojuosi profesionalų paslaugomis (šypsosi).
- Kaip manai, ar Lietuvai yra artima barzdų kultūra?
- Manau, jog pas mus ji prasidėjo jau nuo karalių laikų, o gal net ir anksčiau. Ir Maironis yra rašęs, kad „barzdočiai lietuviai dūmoja, galanda peilius...“. Manau, kad tiksliau būtų sakyti, jog barzdų puoselėjimo kultūra tik dabar ima lįsti į viešumą.
- Sakei, jog skutaisi dėl spektaklio „Svynis Todas“?
- Taip. „Svynis“! Tai – labiausiai mano lauktas spektaklis per paskutinius trejus metus, nes būtent tiek, ar net daugiau, laiko jis nebuvo rodytas. Žinoma, čia kalbu labai asmeniškai, nes objektyviai vertinti sunku, aš jame dalyvauju ir be galo myliu šį spetaklį...
Lietuvoje jis yra išskirtinis tuo, jog buvo statytas pagal geriausias Amerikos miuziklo žanro taisykles. Lietuvoje sakome, jog turime daug miuziklų, bet jie neturi tos autentikos, tradicijos. Labai pasisėkė ir tai, jog ruošdamiesi premjerai dirbome su šios muzikos specialistu, kuris savo ruožtu yra dirbęs su pačiu miuziklo kompozitoriumi S. Sondheimu.
„Svynis“, kaip miuziklas nėra iki galo tradicinis, jame nepamatysime nė vieno masinio šokio, jo meilės dainos, jų tekstai taip pat nėra įprasti. Tai – ne kanoninis, ne stereotpinis kūrinys. Juk kai žiūrime amerikietiškus filmus ar kitą produkciją, žinome, jog vis viena viskas baigsis gerai, jog net ir po 15 metų herojai susitiks ir tada... O čia to tikrai nebus.
Atsimenu, jog repeticijų metu daug kas iš šalies buvo nusiteikę labai priešiškai, dar net nematę spektaklio sakė, jog mes norime perimti ne savo kultūrą, tik šokiruoti siekiame. Man tai pasirodė keista, nes iš tiesų šaime miuzikle yra visiems labai artima ir svarbi tema apie tai, jog siekdamas kerštu įrodyti savo tiesą, bet kuriuo atveju atsuksi visą situaciją prieš save patį.
- Sakei, jog čia istorijos niekam nesibaigia geruoju. Kaip manai, koks yra tolimesnis Tobio likimas, juk paskutinėje scenoje mes jį pamatome visiškai išprotėjusį, nešantį skustuvą rankose?
- Jei aš rašyčiau šį tęsinį, Tobis tikrai pasvektų ir jį priglaustų kita Misis Lovet, jį išgydytų ir viskas būtų puiku, - aš labai myliu šį savo personažą... Bet jei pagalvotume apie realybę, o ypatingai to meto Londono gatves, galime įsivaizduoti jog jo lauktų toks pat, kaip ir valkataujančios moters likimas: Tobis liktų vienas ir niekas jo nepriglaustų.