– Andrius Tapinas teigia, kad iš skaitomų knygų galima susidaryti įspūdį apie žmogų. Anot žurnalisto, tai leidžia kurti galvoje scenarijų, apie ką bus galima pakalbėti ar padiskutuoti su žmogumi, nes knygos parodo, kad pokalbiai tikrai nebus nuobodūs. Kokia yra Jūsų gyvenimo knyga, kuri Jus lydi nuo vaikystės ar paauglystės?
– Vienos knygos neturiu. Turiu vienoje lentynoje kelias knygas, kurių niekaip negalėčiau išmesti, nors prie jų beveik negrįžtu. Tai Gabrielio Garcia Marquezo „Šimtas metų vienatvės“, Thomo Manno „Užburtas kalnas“, Alessandro Baricco „Be kraujo“, ar Jaroslavo Hašeko „Šveiko nuotykiai“. Pastaroji knyga – tikras vadovėlis kiekvienam rašytojui, parodantis, kaip reikia stebėti gyvenimą ir jį matyti. Puikios priešingybės būtų „Šveiko nuotykiai“ ir Witoldo Gombrovičiaus „Pornografija“. „Šveikas“ yra žolės šaknys, kurios egzistuoja paprastame būvyje. Iš jo paskui auga rafinuotesnės tikrovės formos, kurios galiausiai pasiekia savo absurdišką išsipildymą „Pornografijoje“. Tarp šitų įtampų labai įdomu stebėti, kaip rašytojas ieško savo vietos. Tikriausiai galima sakyti, kad aš skaitau tai, kas moko mane rašyti.
– Rašyti moko ne tik knygos, bet ir sutiktos asmenybės. Ką labiausiai stengiatės sužinoti iš laidoje „Pasivaikščiojimai“ dalyvaujančio pašnekovo? Kas Jums įdomiausia žmoguje?
– Man svarbiausia, koks žmogus yra. Kas jis toks. Norisi paklausti – „kas tu esi ir kaip tu matai pasaulį?“ Visa kita yra tik išvestiniai būties klausimai. Aš mėgstu kalbėti apie paviršių, nes gelmėje nieko įdomaus nėra, ten šalta ir esti tik dvi šakos: kas tu esi ir kaip tu matai pasaulį. Vandens paviršiuje, kur lūžta saulės spindulys, atsiranda raibuliai – ten visas grožis, visa poezija, bet ją pagimdo du ar trys esminiai klausimai, kurie iš esmės apibrėžia žmogų. Aš ir ieškau to, kas man atrodo svarbu, kas man pačiam rūpi. Neužduodu klausimų, kurie man pačiam neįdomūs.
– Kokią įtaką Jūsų saviugdai turi „Pasivaikščiojimų“ pokalbiai?
– Labai didelę. Turi būti visiškas idiotas, kad tavyje jokių pėdsakų nepaliktų pokalbiai su tokiais žmonėmis. Ši galimybė yra mokymasis, laimė ir neįtikėtina Dievo dovana. Aišku, žmonės, nebent jie yra mano draugai, daugiausia šnekasi ne su manimi. Jie per mane šnekasi su amžinybe, su kamera. Tačiau dalyvavimas tenai, buvimas toje aplinkoje be abejonės ugdo. Tai unikali, tiesiog stebuklinga proga mokytis. Aš kiekvieną rytą džiaugiuosi, kad galėjau tai daryti penkerius metus.
– Laida „Pasivaikščiojimai“ iškelia įdomių Lietuvos ir užsienio asmenybių gyvenimus, tuo metu Jūs vis liekate šešėlyje. Kokie pagrindiniai įvykiai gyvenime suformavo Jūsų asmenybę?
– Faktas, kad aš su akiniais, kad mano tėvai išsiskyrę, kad mums būnant studentais Lietuva tapo nepriklausoma. Mano vaikų gimimai, kai kurios kelionės – visa tai padarė savo darbą. Galiausiai tai, kad vaikystėje aš buvau vienišas, sėdėjau ir skaičiau knygas bei tarpukario Lietuvos žurnalus pas močiutę ant aukšto. Tuo metu geriau pažinojau tarpukario spaudą nei komunistinę, nes ji buvo labai nuobodi.
– Sakoma, kad asmenybė formuojasi vaikystėje. O kaip yra dabar, kai esate brandaus amžiaus, ar jaučiate, kad keičiasi Jūsų asmenybė?
– Didėja patirtis. Aš ginčyčiausi, kad žmonės keičiasi – jie atsiskleidžia. Taip sakė mano mylimas Davidas Lynchas: „People don‘t change, they reveal who they really are“ ir aš jam pritariu. Esi kaip koks laivelis, kuris išplaukia baltu ir švariu korpusu, o paskui jo medis patamsėja, apauga visais jūros gyventojais, moliuskais. Bet iš esmės tai tas pats laivelis. Aš netikiu, kad žmonės patiria labai didelius lūžius. Žinoma, galiu kalbėti tik už save. Aš vis dar jaučiuosi nežinantis, kuo noriu būti užaugęs.
– Daugiausia savo profesinės duoklės atiduodate televizijai. Studijų metais pradėjote dirbti televizijoje ir joje tęsėte savo karjerą įvairiausio pobūdžio laidose: „Septintasis kontinentas“, „Ryto ratas“, „Lankos“, dabar vis dar pats kuriate ir vedate „Snobo kiną“, Alchemiją“ ir „Pasivaikščiojimus“. Kaip televizija leidžia atsiskleisti asmenybei?
– Televizija yra įdomi terpė ir jeigu labai nori ir stengiesi, ten gali rasti sau vietą. Televizija, tam tikra prasme, yra agora, viešoji erdvė. Jeigu stengiesi, rodai iniciatyvą ir turi ką pasiūlyti, tada rasi, ką ten veikti. Aš visą laiką esu už pusiausvyrą ir įvairovę. Man įdomu, kai egzistuoja pilna skalė. Aš visomis išgalėmis ginsiu bulvarinę žiniasklaidą, tačiau čia pat būtinai reikalausiu ir neutralios analitinės žiniasklaidos. Visko reikia, taip pat ir man pačiam. Lygiai taip pat ir su kino žanrais. Jų turi būti įvairių, kad galėtum rinktis pagal savo tuometinę savijautą. Mūsų paslaugoms – viskas nuo L.Visconti iki muilo operų. Niekur neparašyta, kaip reikia gyventi ir ką reikia daryti. Gyvenimas, mano nuomone, smagesnis yra tada, kai yra kuo daugiau pasirinkimų. Mano supratimu, laimė yra pasirinkimų skalėje, nes laimė – tai galimybė rinktis iš kuo didesnio meniu. Jeigu pasirinkai blogai ir esi nelaimingas, čia jau kas kita, bet tai – jau tavo reikalas. Karo ar baisių katastrofų metu laimė yra sudėtinga, nes tada pasirinkimai labai susiaurėja. Tas pats nepagydomų ligų, sakykime – lemties atveju. Kažin ką pats tokioje situacijoje pagiedočiau. Belieka tikėti, kad, kaip sako Viktoras Franklis, ir ten galima rinktis.
– O kaip su racionaliu pasirinkimu, ar jis galimas?
Aš manau, kad žmogus visada renkasi racionaliai. Jeigu jo paklausi, ar jis galvoja, ką daro, jis atsakys „galvoju“. Tai reiškia, kad jis rinkosi racionaliai. Pagal pačią žodžio „ratio“ prasmę, protas visada dalyvauja. Kita kalba, ar žmogui pavyksta pasirinkti taip, kad paskui jis būtų patenkintas. Mes nežinome, kodėl jis patenkintas ar ne, nes jis vėl rinkosi, ar būti patenkintu, ar ne. Negana to, kai kada mes renkamės būti laimingais arba nelaimingais. Kai kada sąmoningai, kai kada mes to negalime padaryti, bet aš mačiau labai daug žmonių, kurie pasirinko kentėti. Nepykit, bet šito aš nesuprantu.
– Televizija, filmai, rašymas – didelis kraitis Jūsų kūrybos bagaže. Kas pastūmėjo Jus žengti menininko keliu?
– Aš savęs nelaikau menininku, nes tikrų meniškų dalykų esu sukūręs labai nedaug. Naujoje knygoje „Tekstai keliaujantiems autobusais ir troleibusais“ vienas mano kūrinys yra meninis tekstas, grynoji literatūra. Esu sukūręs šiek tiek poezijos ir padaręs vieną kitą nuotrauką. Tai laikyčiau visa savo menine veikla. Mano darbas yra publicistika, nes, iš tikrųjų, aš esu visų rūšių publicistas: tiek televizijos, tiek teksto. Nors vis tiek galiausiai tekstas yra visa ko pagrindas. Mano darbas yra skaityti ir rašyti.
– Šiuo metu interviu meno ir praktikos discipliną dėstote Vytauto Didžiojo universitete Politikos mokslų ir Diplomatijos fakultete. Lietuvoje aukštųjų mokyklų yra labai daug, o studijų programų pasiūla begalinė, tačiau susidaro įspūdis, kad universitetas visų pirma ruošia studentus tik darbo rinkai. Kokias asmenybes jis formuoja?
– Universitetas turėtų formuoti asmenybę savo pavyzdžiu. Kitaip sakant, buvimas akademinėje aplinkoje, galimybė susitikti su asmenybėmis, padeda tapti asmenybe. Taip turėtų būti, bet to yra tiek, kiek mes galime, kokia mes esame šalis, kiek turime įkvepiančių asmenybių. Universitetas yra toks, kokia yra Lietuva. Reikia galvoti, kas bus ateityje, ką galime gerinti ar pasiūlyti. Sakyčiau, kad reikia daugiau dėmesio skirti akademiškumui. Dabar aš pastebiu šiek tiek per daug literatūros, publicistikos akademinėmis temomis. Reikėtų sugrąžinti privalomą logikos dėstymą. Pastebiu, kad norėdamas argumentuoti pasitelkiu logines kategorijas, kurių jaunimas nebežino. Mano nuomone, logika yra bet kurio universiteto pagrindas nuo graikų laikų.
– VU TSPMI pirmakursiai visus metus mokosi filosofijos. Tačiau ne visos studijų programos turi privalomą įvadą į filosofiją. Ar tai nėra tokios pačios svarbos dalykas kaip logika?
– Dėstyti filosofiją yra viena, tačiau jos pageidauti yra kas kita. Neretai filosofija mums, plebėjams, tėra situacija, kai mes visi galime pasisakyti. Filosofija akademijoje yra labai rimtas mokslas, nors gryna „filosofija“ apskritai nelabai egzistuoja. Mes turime kalbėti apie fenomenologiją, hermeneutiką ir daugybę kitų atšakų. Tuo tarpu susižavėjimas „filosofija“ yra ilgesys disciplinos, kurioje neįmanoma suklysti. Kad ir ką darytum, viskas vis tiek bus gerai. Manau, kad mes turime žiūrėti rimčiau. Galime suklysti, bet dėl to ir reikia mokytis, kad nesuklystume.
– Pakalbėkime apie ateitį. Kokias augančias asmenybes Jūs norėtumėte matyti ateities Lietuvoje?
– Aš visą laiką sakau, kad jaunimas turi eiti į politiką ir remti savo valstybes. Pakeisti tuos, kurie ten yra. Jaunimas taip pat turi kuo daugiau važiuoti į pasaulį, nes tai išblaivina, pastato į vietą ir padeda suprasti, kad esi nei geresnis, nei blogesnis – tiesiog esi. Supranti, kad labai daug mitų yra tik mitai. Aš norėčiau, kad kalbantys viešai jaustų atsakomybę už pasakytą žodį. Norėčiau, kad patikrintume, kas yra sakoma, o ne šiaip mėtytumėmės prabangiomis, kvailomis, tuščiomis ir visiškai neteisingomis frazėmis, kurių vis dar galima nemažai išgirsti. Kuo daugiau tikrumo, kuo daugiau realybės jausmo, akistatos su tikrove, su normalia realybe. Kad nebūtų kažkokios baimės, kurios apimtam iš tikrųjų belieka tik pas burtininkus vaikščioti. Tiesos apie save žinojimas ir jos pasakymas yra labai naudingas, nes jis, mano supratimu, didina laimės kiekį ir mažina nepažinumo kiekį. Juk dalis žmogaus ir taip yra nepažini. Pavyzdžiui, Zygmuntas Baumanas vienoje savo knygoje kalba, kad yra dalis žmogaus, kurios neįmanoma pažinti, ta žavingoji, o, galbūt, ir dieviškoji dalis.
– Praeitis ypač turtinga įžymių ir reikšmingų asmenybių. Kokios istorinės asmenybės prisidėjo prie dabartinio Europos veido kūrimo ir kaip jos padėjo žmonėms būti laimingesniems?
– Aš vis kalbu apie Čerčilį kaip reto atsparumo ir įžvalgumo politiką. Jis man visada labai darė įspūdį. Žmogus, kuris 1947 metais sugebėjo perskaityti sovietus, jau yra genijus. Tais laikais nė vienas nepajėgė suvokti jų cinizmo laipsnio. V. Čerčilis – viena iš tų asmenybių, kurios formavo Europą tokią, kokia ji man patinka – sąmoningą, mąstančią ir darbščią. Nereikia pamiršti, kad Europa – ne tik sėkmingai plėšikavusių, bet ir labai sunkiai dirbusių valstybių sandrauga. Šiandien važinėjant po Italijos šiaurę galima pamatyti, kaip sukuriamas turtas – sunkiu darbu. Tai ir yra Europa.
Ta laimė galima dėl to, kad didžioji Europos dalis yra taiki. Aš kalbu apie tokią Europą, kurioje esame ir mes. Europos Sąjunga yra stebuklingas darinys. Ko gero, reikėtų pasakyti, jog Robertas Schumannas, Konradas Adenaueris ir kiti Europos kūrėjai padarė gerą darbą. Vis dėlto aš nežinau, ar Europa dabar eina geru keliu, nes tai parodys laikas.
– „Būčiau laimingas, galėdamas savo kūrybą atiduoti už dyką, bet man reikia valgyti ir vaikus maitinti. Ir šiaip norisi išgerti gero viskio. Bet kai tau duodama taip – taip turėtum ir atiduoti.“ Daugumai lietuvių greičiausiai tai būtų nesuprantamas teiginys, tačiau kodėl norėtumėte savo kūrybą atiduoti už dyką?
– Dėl to, kad pats už dyką ją gaunu iš Dievo. Tai galiu šiek tiek maivydamasis pasakyti, kad jaučiu apgavystę, kad tau davė, tu tik užrašei, kaip koks mokinukas, o dabar pinigų už tai nori. Kita vertus, esi tik žmogus ir norisi gyventi šiltai, saugiai ir sočiai. Pirmiausia šito ir linkiu visiems, filosofinės gelmės jau tebūna paskui.