„Kūrinius sieja atviro lauko idėja. Laukas interpretuojamas kaip erdvė be stabilių ribų, pažini begalėje skirtingų perspektyvų, – pasakoja Audrius Novickas. – Dėl jų laukas tampa nuolat steigiama socialine, politine teritorija, kurioje individualūs ir kolektyviniai subjektai įsitraukia į daugialypes ir prieštaringas tapatybės konstravimo praktikas.“
Šios praktikos niekada nėra iki galo skaidrios, nes subjektų dalyvavimą veikia pasąmonė, slopinami troškimai ir skirtumai. Fragmentiškumai, nestabilumai, būdingi atvirame lauke vykstantiems socialiniams procesams ir su jais susijusioms erdvinėms formoms, leidžia stebėti, tyrinėti ir dramatizuoti jų klaidingus atpažinimus.“
Abiejuose kūriniuose A. Novickas kelia ir ankstesnei jo kūrybai aktualius tapatybės, galios, atminties politikos klausimus. Menininkas kuria naudodamas miestų ikonografinę medžiagą. Instaliacijoje „Švytuoklė“ ji pasitelkiama kaip socialinės inžinerijos metafora, o filme „Vitrine Morte“ – kaip mąsli dedikacija Vilniui – gimtajam parodos autoriaus miestui.
Vilnius kintančiose stebėjimo perspektyvose
Filme „Vitrine Morte“ jungiami trys pasakojimai apie mutuojančias Vilniaus stebėjimo perspektyvas.
„Pirmojo pasakojimo išeities taškas yra Vilniuje veikusi lenkų dainininkės ir aktorės Marylios Rodowicz šeimai priklausiusi vaistinė „Gulbė“ (Pod Labędziem) ir vitrinoje ilgus metus stovėjo ikoniška porcelianinė gulbė. Manyta, XX a. pabaigoje uždarius vaistinę, gulbė dingo, kol viena Vilniaus optika savo vitrinoje pastatė panašią dekoraciją. Nemažai vilniečių buvo įsitikinę, kad tai perkeltas originalas, tačiau prieš kelerius metus anonimas dingusią tikrąją gulbę padovanojo vienam Kauno muziejui“, – pasakoja A. Novickas.
Antroji filmo istorija pasakoja apie Vilnių, kaip kino aikštelių sandėlį, kuriame galima rasti foną, scenografiją, tinkamą vaizduoti pačias įvairiausias pasaulio vietas, taip pat ir Vilnių – globalaus turizmo kryptį, kuriame kino įkvėpti turistai panyra į virtualias laiko ir erdvės patirtis realiame mieste. Trečiasis Vilniaus pasakojimas yra apie panoptinį režimą, kurį įgyvendina mieste išplitę elektroniniai įrenginiai ir dirbtinio intelekto programos.
Prieštaringų pasaulio pažinimo ir socialinių inžinerijos formų apmąstymas instaliacijoje „Švytuoklė“
Kūrinį inspiravo Italijos statistiko, demografo, eugeniko prof. Corrado Ginio 1934 m. organizuota ekspedicija, kurios dalyviai tyrinėjo Lenkijos ir Lietuvos karaimus.
Karaimų antropologinio tyrimo rezultatai formavo diskursą apie šios bendruomenės etninę kilmę ir genetinį charakterį.
„Bręstančio holokausto kontekste ekspedicija galėjo turėti įtakos sprendimui dėl karaimų bendruomenės išlikimo. Galbūt ir turėjo, nes Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvos ir Lenkijos karaimų bendruomenės išvengė sisteminio persekiojimo“, – mintimis dalijasi parodos autorius.
Instaliaciją sudaro švytuoklė ir kilimas, kuris kartu yra ir išdidintas ekspedicijoms skirtų instrumentų dėklas. Kilimo raštai sukurti remiantis idealiųjų miestų ir Panerių, Aušvico-Birkenau, Dachau, Zachsenhauzeno, Treblinkos koncentracijos ir naikinimo stovyklų planais.
Švytuoklės strypą įtempiančiu svarmeniu tampa antropometrinių ir kartografinių matavimų įrankis. Jis tarsi ieško savo vietos tuščioje instrumentų dėtuvėje, o kartu matuoja atstumus ir skirtumus tarp idealiųjų miestų ir koncentracijos stovyklų.
Kilimo raštai sukurti naudojantis Panerių, Aušvico-Birkenau, Dachau, Zachsenhauzeno, Treblinkos koncentracijos ir naikinimo stovyklų planais, o taip pat – įgyvendintų bei neįgyvendintų modernių miestų Adis Abebos, Alžyro, Brazilijos ir kitų planais.
Personalinė Audriaus Novicko paroda „Lauko klostės“ LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) atidaroma 2023 gruodžio 1 d. ir veiks iki 2024 kovo 3 d. (Koordinatorė Viltė Visockaitė, grafikos dizaineris Vytautas Volbekas).