Edukacinis teatras, forumo teatras, teatras kalėjime, pabėgėlių stovykloje, mokykloje ar kurioje kitoje bendruomenėje – tai vis taikomojo teatro pavyzdžiai. Ne paslaptis, kad Lietuvoje taikomojo teatro reputacija vis dar nekokia – į šią sceninės veiklos sritį dažnai žiūrima kaip į antrarūšę, skirtą užpildyti profesinės veiklos spragoms.
Tiesa, Lietuva nėra išimtis – net ir tokiose šalyse kaip Jungtinė Karalystė, kur taikomasis teatras turi gilias tradicijas ir vis ekspansyviau veržiasi tiek į profesionalią sceną, tiek į aukštojo mokslo auditorijas, neretai susiduriama su pernelyg siauru jo supratimu. Esą taikomasis teatras – tai tiesiog žaidimų, pratimų ir technikų rinkinys, kuriam įvaldyti nereikia nei ypatingų įgūdžių, nei gebėjimų. Neskubant ginčytis su tokiu požiūriu, galima konstatuoti, kad taikomojo teatro galia ir vertė slypi visai kitur, o ne savitų metodų taikyme. Šios teatro rūšies specialistui, kuris paprastai vadinamas tarpininku ar padėjėju (angl. facilitator), reikia specifinių žinių ir gebėjimų, tačiau tai irgi dar neįrodo taikomojo teatro vertės. Didžiausia stiprybe galima laikyti jo gebėjimą skatinti socialinius pokyčius. Be to, akivaizdi taikomojo teatro metodų įtaka šiuolaikinio scenos meno estetikai.
Šiek tiek teorijos
Šios teatro krypties ištakų dažniausiai ieškoma brazilų režisieriaus, teatro filosofo, politinio aktyvisto, forumo teatro įkūrėjo Augusto Boalo (1931–2009) idėjose. Politinis pasipriešinimas, siekiant išsilaisvinti iš priespaudos, iš primestų apribojimų, nėra vienintelis taikomojo teatro tikslas, nors kai kurie kritikai tiesiogiai sieja jį su pilietiniu aktyvizmu ir siūlo laikyti politine performatyvia praktika.
Nors Boalo „engiamųjų teatrą“ ir šiuolaikines taikomojo teatro kryptis iš tikrųjų sieja „žiūrovo-aktoriaus“ (Spect-actor) samprata, manyčiau, esminis skirtumas tas, kad Boalas, bent jau ankstyvuoju karjeros tarpsniu, vis dėlto kūrė savą teatro modelį, kuriame žiūrovai turėjo „transformuoti scenoje rodomus vaizdus“, o taikomajam teatrui rūpi ne tiek meninė koncepcija, kiek dalyvių – ne „žiūrovų“ – grupės poreikiai.
Panašu, kad ši scenos meno rūšis, kuriai apibūdinti vartojamos ir bendruomenių, ir socialiai įtraukiančio teatro ar socialinio spektaklio sąvokos, pastaruoju metu permąsto savo tapatybę. Tokį savirefleksijos poreikį didele dalimi lėmė tai, kad taikomojo teatro metodus ir taktikas, tokias kaip aktyvus publikos įtraukimas, autentiškų istorijų pasakojimas, asmeninių pokyčių siekis, perėmė dokumentinis, verbatim, imersinis, įvietintas, pojūčių teatras ir kitos scenos meno formos.
Antra vertus, pačiam taikomajam teatrui dažnai nepakanka uždaro proceso, įtraukiančio tik tam tikrą bendruomenę, todėl rezultatui siekiama suteikti patrauklią meninę formą. Helen Nicholson aptaria paradoksalų ribų pasislinkimą: „Teatras pasikeitė, įžvelgti skirtumus tarp klasių tapo problemiška, ribos, teatrą, „taikomą“ bendruomenės įtraukimui ir priskiriamą politiniam aktyvizmui, anksčiau skyrusios nuo įprastinio „teatro“, gerokai išbluko.“1
Pasak analitikės, taikomojo teatro posūkis afekto link (affective turn in applied theatre) susidūrė su socialiniu teatro posūkiu (social turn in the theatre), todėl dalyvavimo pobūdis pasidarė dvejopas – aktyvistinis ir vartotojiškas (šį galima vadinti dar ir pramoginiu).
Profesionalusis teatras neretai provokuoja publiką, kad įsitrauktų į veiksmą naujos patirties ar tiesiog žaidimo dėlei, o taikomasis teatras visada siekia pokyčių – asmeninių, kolektyvinių ar politinių. Bet kartais pavyksta abu šiuos impulsus sėkmingai suderinti, dirbant su neprofesionaliais aktoriais profesionaliame teatre, – galima paminėti Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Žalią pievelę“ (rež. Jonas Tertelis ir Kristina Werner), „Dreamland“ (rež. Mantas Jančiauskas), kai kuriuos Karolinos Žernytės spektaklius.
Taikomojo teatro ribos išsiplėtė, daug liberalesne tapus meno sampratai ir kultūros politikai – kurti gali visi ir bet kur, svarbiausia užtikrinti kultūros įvairovę ir kuo aktyvesnį visuomenės dalyvavimą.
Skirčiai tarp profesionalios ir neprofesionalios kūrybos niveliuojantis, problemiška tampa pati „taikomojo teatro“ sąvoka (koks šio konceptualaus lūžio poveikis meninei kūrybai ir jos vartotojams – atskira tema). Apibendrinant galima sakyti, kad taikomasis teatras – tai performatyvi veikla, paremta dalyvavimo praktikomis, besiorientuojanti į procesą, skatinanti įsitraukimą ir socialinius pokyčius.
Jamesas Thompsonas išskiria du svarbiausius taikomojo teatro bruožus. Pirma, tokie projektai apeliuoja į socialinį teisingumą, įtraukia asmenis, kurie ekonomiškai, socialiai, kultūriškai marginalizuojami arba diskriminuojami. Antra, ši praktika yra glaudžiai susijusi su konkrečiomis vietomis, pavyzdžiui, kalėjimais, stovyklomis, mokyklomis, ir adresuojama jų bendruomenėms.2
Nors požiūriai į jautrius socialinio teisingumo klausimus, tarkime, pabėgėlių integraciją, gali būti skirtingi, „taikomistų“ spektakliai vis tiek savaip mažina įtampą bendruomenės viduje, skatindami teigiamus asmeninius pokyčius.
Lietuvoje taikomojo teatro sklaida nuosekliausiai užsiima menų agentūra „Artscape“. Ji jau ne vienus metus įgyvendina socialiai angažuotus projektus, lavina specialistų įgūdžius, kviečia garsiausius taikomojo teatro praktikus ir tyrėjus iš užsienio, organizuoja kūrybines dirbtuves lietuvių scenos meno profesionalams ir jau pristatė mažiausiai tris taikomojo teatro kryptis.
Sue Mayo (Jungtinė Karalystė): bendradarbiavimo teatras
Viena įtakingiausių Europoje taikomojo teatro praktikių ir tyrėjų Sue Mayo vadovauja taikomojo meno magistrantūrai Londono universitete, įvairius, dažnai tarpdisciplininius projektus kuria teatruose ir bendruomenėse.
Pasak jos, „taikomojo teatro“ sąvoką pasiūlė ne praktikai, bet akademikai, kad kaip nors įvardytų didžiulę tokių praktikų įvairovę.3 Šis terminas patinka ne visiems, nes apibrėžimas „taikomasis“ turi menkinantį, kolonialistinį atspalvį. Mayo vadina save teatro kūrėja, dirbančia su neprofesionalais, ir siekiančia, kad taikomasis teatras būtų pripažintas menu, užuot laikius jį vien edukacija ar terapija.
Esminis jos darbo principas – bendradarbiavimas, o atspirties taškas – idėja, tačiau projekto dalyviai gali ją keisti ar net sugriauti. Į projektus daugiausia įtraukiamos skirtingų kartų moterys, tad su paauglėmis vaidina ir aštuoniasdešimtmetės. Spektaklių temos – nuo moters santykio su savo kūnu iki reakcijos į klimato kaitą. Mayo ragina, kad scenoje improvizuotų, savo istorijas pasakotų paprastos moterys, nes šiuolaikiniam teatrui tokių balsų labai trūksta.
Jos manymu, scenos menai už nemažą dalį naujovių turėtų būti dėkingi taikomajam teatrui. Pavyzdžiui, kai kuriuos publikos įtraukimo būdus „pasufleravo“ darbas mokyklose, nes turime būti labai išradingi, kad vaikus sudomintume ir išlaikytume jų dėmesį. Kitas pavyzdys – visaverčiais kūrybos proceso dalyviais pagaliau pradėta laikyti neįgaliuosius. Londono teatro Graeae visuose spektakliuose yra vertėjas į gestų kalbą, scenoje atliekantis ne vien techninę funkciją, nes integruojamas į meninę visumą. Nacionalinis teatras rodo Friedricho Dürrenmatto „Vizitą“, kurį adaptavo Tony’s Kushneris, – dalis šio spektaklio aktorių yra neįgalieji. Žmonės, turintys regėjimo negalią, vis dažniau dalyvauja ir šiuolaikinio šokio spektakliuose.
Nazhos Harb (Libanas) teatras kalėjime
Londone baigusi taikomojo teatro magistrantūros studijas, Nazha Harb yra dramos terapeutė, mokytoja ir aktorė, dirbanti vyrų kalėjimuose. Harb sako: „Kalėjimas kaip institucija egzistuoja visuomenės paraštėse. Tie, kurie padarė nusikaltimą, nubaudžiami, ir juos visi pamiršta. Retas iš mūsų pagalvoja, kad po kurio laiko tie žmonės išeis į laisvę. Jeigu jiems nebus suteikta galimybė integruotis į visuomenę, jie vėl darys nusikaltimus, dėl kurių kentėsime visi.“4
Su kaliniais Nazha dirba maždaug penkis šešis mėnesius. Pirmoji fazė – įžanginiai žaidimai, suburiantys grupę. Antroji – bandymas sukurti saugią erdvę, kad geriau pažintų vieni kitus ir imtų pasitikėti. Trečioji – tai dramos terapija, padedanti įveikti patirtas traumas. Ypač svarbi baigiamoji procedūra – viso nueito kelio refleksija sukuria prielaidas stiprėti sąmoningumui. Harb darbo nevainikuoja spektaklis, nors daugelis režisierių, dirbančių kalėjimuose, parodo baigiamąjį vaidinimą. Jos projektų dalyviai gauna sertifikatą, kuris gali jiems padėti, kai sieks bausmės sutrumpinimo.
Kokių įgūdžių reikia taikomojo teatro specialistui? Harb ypač išskiria asmeninę motyvaciją ir energiją, psichologines žinias ir gebėjimą dirbti su grupe: „Teatro kūrėjas turi peržengti savo menines ambicijas, savo ego. Dirbant su grupe svarbiausi tampa jos, o ne tavo poreikiai.“5 Harb pabrėžia, kad taikomasis teatras moko spektaklius kurti iš to, kas konkrečiu metu yra aktualu kūrybinio proceso dalyviams.
Kristinos Werner (Vokietija–Lietuva): teatras bendruomenėse
Lietuvoje nemažai kūrybinių projektų įgyvendinusi Kristina Werner vadina save teatro kūrėja ir tarpininke arba pagalbininke, skatinančia kūrybinę ir šviečiamąją bendruomenės veiklą.
Studijuodama taikomojo teatro magistrantūroje Londone, ji tyrinėjo, kaip kuria spektaklius įvairios žmonių grupės. Per pastaruosius dešimt metų ji yra dirbusi su moksleiviais, kuriems nesiseka mokytis, su senjorais, gyvenančiais globos namuose, su pabėgėliais: „Mano tikslas – priartinti žmones prie scenos meno ir suteikti galimybę kiekvienam išraiškingai perteikti žodžiais jam rūpimus dalykus.“6
Werner siekia prisidėti prie visuomenės, kuri visiems savo nariams suteikia lygias galimybes, kūrimo. Taikomasis teatras jai yra ne tik meno, bet ir aktyvaus pilietiškumo forma.
Menininkai dirba su bendruomenėmis, kurioms patys nepriklauso. Kaip jie įveikia tokį sociokultūrinį atotrūkį? Werner manymu, pažinti kitokius požiūrius padeda įsigilinimas į asmens biografiją. Tačiau pagrindinė užduotis – kūrybiškai mąstant, leisti dalyviams įsitikinti, kad jiems rūpimos temos yra svarbios visiems, kartu ieškant tokios estetinės formos, kuri būtų patraukli publikai. Werner pabrėžia, kad taikomasis teatras nesiekia suteikti balso vien mažumoms – jis bando sukurti tokią erdvę, kurioje būtų girdimi visų dalyvių balsai. Yra įsitikinusi – kad įgyvendintum imersinio arba dalyvaujamojo teatro projektus, būtina išmanyti taikomąjį teatrą, nes jo metodai leidžia panaikinti binarinę opoziciją tarp publikos ir atlikėjų. Susiliejus scenos ir salės erdvėms, sukuriama vieta socialiniam ir kultūriniam protestui, alternatyvių galimybių paieškoms.
Vizija
Nuo šiemet taikomojo teatro magistrantūros programa pradedama vykdyti ir Lietuvoje – LMTA Klaipėdos fakultete. Labai svarbu, kad „taikomistai“ nebūtų izoliuoti, galėtų visavertiškai dalyvauti scenos meno procesuose, bendradarbiautų ne tik su psichologais, socialiniais darbuotojais, socialinių mokslų atstovais, bet ir su kitais teatro kūrėjais. Kai kurių taikomojo teatro metodų naudojimas per spektaklių repeticijas padėtų atsiskleisti menininkų kūrybingumui, o profesionalių režisierių pagalba suteiktų didesnę meninę vertę bendruomenių teatro projektams, jiems neprarandant autentiškumo.
1 Helen Nicholson. A good day out. Applied theatre, relationality and participation. In: Critical Perspectives on Applied Theatre. Edited by Jenny Hughes and Helen Nicholson. Cambridge University Press, p. 249.
2 James Thompson. Performance Affects. Applied Theatre and the End of Effect. Palgrave Macmillan, 2009, p. 3.
3 Iš autorės pokalbio su Sue Mayo, 2020-02-28.
4 Ramunė Balevičiūtė. Sustabdyti prievartos ratą. Pokalbis su Nazha Harb. 7 meno dienos, 2020-03-06. https://www.7md.lt/teatras/2020-03-06/Sustabdyti-prievartos-rata
5 Ten pat.
6 Ramunė Balevičiūtė. Kristina Werner: „Atverdama galimybes kiekvienam kurti meną, aš priartėju prie pasaulio, kuriame norėčiau gyventi“. Teatro žurnalas, nr. 15.