„Bent penki politiniai režimai iš dešimties (Rusijos imperija, Lenkijos Respublika, Lietuvos Respublika 1939–1940, Sovietų sąjunga, Lietuvos Respublika 1990–2000) spėjo suformuluoti ir dalinai įgyvendinti savo Vilniaus vystymo planus. Visi šie režimai buvo vienas kitam priešiški, o tai reiškia, kad atėjus į valdžią buvo ne tik kuriami nauji, bet ir naikinami ankstesnės valdžios palikti pėdsakai. Tai sukuria itin dramatišką ir dinamišką miesto viešosios erdvės kaitos paveikslą“, – pranešime žiniasklaidai teigia parodos kuratorė.
Apie tai, kodėl kai kurios Vilnios vietos yra tarsi užburtos, kaip gimė mintis pristatyti realybe taip ir netapusius projektus ir apie pačias įspūdingiausias vizijas miestui – pokalbyje su R. Antanavičiūte.
– Kaip ir kam kilo mintis pristatyti neįgyvendintus Vilniaus projektus?
– Tai buvo taip seniai, kad niekas jau turbūt ir nebeprisimena. Idėją subrandino Vilniaus muziejaus iniciatoriai – Marija Drėmaitė, Karolis Kučiauskas ir aš. Galvojome apie muziejaus parodas, nors muziejaus dar nė nebuvo, užsikabinome už Vilniaus marių (hidroelektrinės Turniškėse), architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio citatos apie Vilnių kaip tarpkontinentalinio susisiekimo mazgą, ir patikėjome, kad būtų smagu apžvelgti neįgyvendintus Vilniaus projektus.
– Turbūt vienas iš labiausiai intriguojančių parodos aspektų yra joje pristatomos tam tikros miesto įtampos vietos, jau seniai masinančios tiek kūrėjus, tiek visuomenę. Puikus to pavyzdys – Lukiškių aikštė. Kas lemia tokių erdvių susiklostymą?
– Keletas dalykų. Labiausiai turbūt centrinė, išskirtinė jų padėtis mieste. Lukiškių aikštė ir Tauro kalnas nuo pat Antrojo pasaulinio karo yra matomi kaip esminiai naujojo Vilniaus centro ašies elementai. Tuomet sprendimų priėmimą ima sunkinti dideli politikų ir visuomenės lūkesčiai – koks aikštės ar kalno pavidalas ir simbolinis turinys atlieptų visų rinkėjų įsivaizdavimus? Nes jei aikštė nacionalinės svarbos, tai ir joje perduodama žinutė turi būti ne menkesnė, o tokią suformuluoti, dėl jos susitarti nėra lengva, ypač saugiai besijaučiantiems demokratinės valstybės piliečiams. Dar sunkiau – išreikšti tą žinutę urbanistikos ir meno kalba. Esama tikriausiai ir kažkokio tuščios vietos prakeiksmo. Juk Katedros aikštė ne ką mažiau svarbi Vilniaus erdvė, bet 1989–1996 m. greitai pastačius paminklą Gediminui, diskusija buvo baigta. Gal ir žmonės dar nebuvo pratę drąsiai ir garsiai reikšti savo nuomonę. Nugriovus Profsąjungų kultūros rūmus ant Tauro kalno atsivėrė panaši tuštuma. Tikėkimės, kad jos užpildymas netruks trisdešimt metų.
– Kodėl tiek daug diskusijų skirtingais laikotarpiais kildavo ir dėl įvairių projektų, skirtų reikšmingų asmenybių ar reiškinių įatmintinimui?
– Reikia nepamiršti, kad diskusijų kildavo ne visais laikotarpiais. Sovietinės Lietuvos žiniasklaidoje tokioms diskusijoms nebuvo vietos. Daug trumpesni pokalbiai vykdavo už uždarų durų ir nepakliūdavo į viešumą. Tuomet reikėjo susitarti tik politikams ir jų sprendimų vykdytojams.
Demokratinėse visuomenėse tenka tartis ir su piliečiais. Šie procesai yra gerokai ilgesni ir susitarti sunkiau. Todėl tiek tarpukariu, kai Vilnius buvo Lenkijos Respublikos dalis, tiek po 1990-ųjų, jei tik norima kalbėtis, debatai trunka ilgai ir neretai nesubrandina jokio rezultato.
Diskusijos paprastai kyla tuomet, kai aptariama aktuali tema. Kuo klausimas aktualesnis, tuo karštesnė diskusija. Galime džiaugtis, kad Laisvės tema Lukiškių aikštėje ar Tautos namų tema ant Tauro kalno mums vis dar aktualios. O klausti galime kodėl nepavyksta susitarti dėl konkretesnio įatmintinimo turinio ir formų? Greičiausiai todėl, kad neįmanoma suderinti skirtingų visuomenės grupių, politikų ir menininkų lūkesčių. Lukiškių atveju skirtingi tikslai – pagerbti gyvybę paaukojusius draugus ir artimuosius, švęsti laisvę, laimėti rinkėjų balsų, sukurti į meno istoriją įeisiantį šedevrą – kuria skirtingas vizijas, kurias priimti atsisako neišklausytos grupės. Trūksta politinės valios išsirinkti vieną iš tikslų, trūksta ir šedevro, kuris sugebėtų visus įtikinti.
– Ar diskusijų atsikartojimas būdingas tik Vilniui? Omenyje turiu omenyje tarpukariu vykusias diskusijas dėl, pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus paminklo ir dėl Lukiškių aikštės memorialo šiandien – atidžiau pasižiūrėjus polemika abiem atvejais beveik nesiskiria.
– Panašios diskusijos lydi daugelio svarbių įamžinimo ženklų statybas. Ginčijamasi kokiomis formomis – labiau tradicinėmis ar labiau šiuolaikiškomis – geriausiai pavyktų išreikšti projekto idėją, kokie simboliai kalbėtų apie ją įtaigiausiai ir kurioms auditorijoms jie turėtų būti labiausiai skirti.
Pavyzdžiui, dėl paminklo nužudytiems Europos žydams Berlyne diskutuota beveik 20 metų, o pirmasis šio paminklo konkursas, kuriam pateikti 528 pasiūlymai, taip pat baigėsi niekuo. Tiesa, Vakaruose galutiniai įamžinimo projektų sprendimai priimami labiau pasitikint profesionalais ir žvelgiant į ateitį, o jaunose demokratijose itin svarbi plačiosios auditorijos nuomonė, kurią dažnai lemia skurdi kultūrinė edukacija.
– Kuo XX amžius atrodo ypatingas, kalbant apie viešųjų erdvių pritaikymo pokyčius ar savitumus?
– Na, Vilniuje jis ypatingas valdžių kaitos karusele – XX amžiuje oficiali valdžia mieste keitėsi dešimt kartų! Kito tokio amžiaus čia nėra buvę. Tikėtina, kad ir kitur pasaulyje tai retai pasitaiko. Bent penki politiniai režimai iš dešimties (Rusijos imperija, Lenkijos Respublika, Lietuvos Respublika 1939–1940, Sovietų sąjunga, Lietuvos Respublika 1990–2000) spėjo suformuluoti ir dalinai įgyvendinti savo Vilniaus vystymo planus. Visi šie režimai buvo vienas kitam priešiški, o tai reiškia, kad atėjus į valdžią buvo ne tik kuriami nauji, bet ir naikinami ankstesnės valdžios palikti pėdsakai. Tai sukuria itin dramatišką ir dinamišką miesto viešosios erdvės kaitos paveikslą.
Dėl tos pačios priežasties XX amžius ypatingas ir neįgyvendintų projektų gausa – daugelio sumanymų nespėta įgyvendinti pasikeitus politinei situacijai. Politinės permainos XX amžiaus Vilniuje kaskart būdavo susijusios ir su ekonominės padėties pablogėjimu, o šis taip pat neprisidėjo prie miesto plėtros, stabdė projektų vykdymą. Tad praeito amžiaus Vilnius vis klupo ir kėlėsi, klupo ir kėlėsi.
– Kuris parodoje eksponuojamas objektas jums pačiai paliko giliausią įspūdį?
– Vieną išskirti labai sunku. Nustebino 1983 metų Nacionalinės galerijos konkursas – ir tai, kad taip anksti suformuluota būtent nacionalinės galerijos kūrimo užduotis, ir tai, kad jaunieji architektai rinkosi užstatyti po Antrojo pasaulinio karo išgriautas ir žaliaisiais plotais paverstas Vilniaus erdves – Rūdninkų, Sirvydo skverus, Vokiečių gatvę – keliuose projektuose siūlyta galeriją kurti atstatytoje Žemutinėje pilyje, nors dabar įgyvendinama Žemutinės pilies rūmų atstatymo idėja kilo tik apie 1987 metus. Mano galvoje šis konkursas pakeitė atgimimo ir laisvės sąjūdžio pradžios datą.
Įspūdingas yra architekto ir urbanisto Algimanto Nasvyčio užmojis ir jo milžiniška įtaka Vilniaus vystymuisi 1960–2000 metais. Ne tik ištisi gyvenamieji mikrorajonai, bet ir miesto centro išplėtimo į dešinįjį Neries krantą vizija, o taip pat bendros Vilniaus vystymo gairės aktualios iki šiol ir po truputį yra įgyvendinamos.
Na ir gerokai primiršti pirmieji Lukiškių aikštės rekonstrukcijos konkursai buvo maloni staigmena. Nustebino pirmojo 1995 metais vykusio konkurso sąlygų liberalumas – dalyvauti galėjo visi norintys, nepriklausomai nuo turimos patirties ar išsilavinimo, o pasiūlymų pateikimo forma nebuvo svarbi – ir laisvės dvasia, atsispindėjusi pateiktuose itin skirtinguose pasiūlymuose. Beje, klausimas apie pagrindinę aikštės funkciją – reprezentacinę, rekreacinę ar visuomeninę – buvo iškeltas dar 1995 metais ir tebelydi mus iki šiol. Įspūdingas ir 1998 metų laikinojo aikštės sutvarkymo konkurso nugalėtojų, architektų Astos ir Šarūno Kiaunių pasiūlymas, kuriame pavaizduota beveik tokia aikštė, kokią turime dabar, bei itin nuožmi Lietuvos Respublikos Seimo reakcija – praėjus pusmečiui po konkurso pabaigos Seimas priėmė įstatymą, kuriuo paskelbė Lukiškių aikštę „pagrindine reprezentacine Lietuvos valstybės aikšte su laisvės kovų memorialiniais akcentais“ ir taip panaikino iki tol vykusių konkursų rezultatus.
Šiuo metu Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6) veikia paroda „Neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“. Parodos kuratorės – Vilniaus universiteto profesorė, architektūros istorikė Marija Drėmaitė ir menotyrininkė, Vilniaus muziejaus direktorė Rasa Antanavičiūtė. Paroda veiks iki kitų metų sausio 9 d.
Rasą Antanavičiūtę kalbino Rūta Miškinytė.