Būtent R. Baškienės iniciatyva į lietuvių kalbą buvo išverstas romanas, pasakojantis apie fiziko mokslininko šeimos likimą per Stalingrado mūšį Antrajame pasauliniame kare. Romaną į lietuvių kalbą išvertė Sigitas Parulskis, išleido leidykla „Alma littera“, rašoma pranešime žiniasklaidai.
V. Grosmanas gimė 1905 metais Ukrainoje, netoli Kyjivo. Apsakymus rašyti jis pradėjo dar jaunystėje, dirbdamas anglių kasykloje. Karo metais fizikas ir matematikas V. Grosmanas buvo Raudonosios armijos laikraščio „Krasnaja zvezda“ korespondentas, intelektualas, apkasuose įgavęs paprastų kareivių pasitikėjimą. Savo akimis matęs svarbiausius Antrojo pasaulinio karo mūšius, jis savo romane atskleidė karo užkulisius ir siaubingai susiklosčiusius žmonių likimus. Knyga „Gyvenimas ir likimas“ greičiausiai niekada taip ir nebūtų išvydusi dienos šviesos, net ir iškarpyta, tuomečiai sovietų vadovai ją uždraudė leisti, – 1961 metais knygos rankraštį konfiskavo KGB. Apskirtai buvo pasakyta, kad šios knygos rusai neturėtų matyti ateinančius 200 metų. Savo šalimi nusivylęs rašytojas 1964-aisiais dienas baigė visiškai atstumtas ir apleistas. Vis dėlto, viena knygos kopija išliko, V. Grosmano draugas ją užfiksavo mikrofilme. Tarpininkaujant Andrejui Sacharovui, jį pavyko išvežti į Vakarus.
Pirmasis knygos leidimas išėjo Šveicarijoje 1980 metais, praėjus 16 metų po rašytojo mirties, vėliau knyga išleista Jungtinėse Amerikos Valstijose. Holokausto tema amerikiečiams pasirodė įdomi ir aktuali, juo labiau kad ir paties rašytojo motina buvo nužudyta nacių, – romano epizodas apie jauną, netekėjusią gydytoją, kurios gyvybę naciai koncentracijos stovykloje nori išgelbėti, bet ji pasirenka mirti dujų kameroje su pakeliui į Aušvicą sutiktu berniuku Davidu, yra sukrečiantis. Knygai ir jos autoriui pasipylė solidūs vertinimai ir pagyros.
R. Baškienė pasakoja apie šią knygą išgirdusi viename iš literatūrinių naujienlaiškių, kurie periodiškai įkrinta į jos pašto dėžutę. Pasakojimas apie knygą ją taip sužavėjęs, kad nusprendė parsisiųsti knygą anglų kalba. „Kai pradėjau ją skaityti, ištiko karantinas, laiko buvo daug, tačiau skaityti V. Grosmaną angliškai nebuvo lengva, – pasakoja. – Tada dukra šią knygą man atsiuntė originalo kalba – rusiškai. Maniau, skaityti bus lengviau, bet nebuvo – suprantu, kiek darbo į vertimą įdėjo S. Parulskis“.
R. Baškienė pasakoja, kad Ukrainoje gimęs V. Grosmanas savęs žydu niekada nelaikė, tačiau per holokaustą jis buvo iš tų, kurie rinko medžiagą apie koncentracijos lagerius. Savo knygoje rašytojas sulygina nacizmą ir komunizmą ir teigia, kad abi ideologijos turėjo tik vieną tikslą – begalinį galios ir valdžios troškimą.
„Gyvenimas ir likimas“ – tamsos romanas, jis gali būti slegiantis, kai skaitome apie tuos, kurie nedvejoja išduoti, kad išgelbėtų savo gyvybę, tačiau kartu jis pretenduoja išsaugoti tiesą ir parodyti, koks didis, koks stiprus žmogus gali būti, kai atsiduria ant kankinančios skausmo ribos, kuri ir skiria žvėrį nuo žmogaus.
„Kruvinos Vokietijos ir Sovietų Sąjungos kariuomenių skerdynės – tik nedidelis šios epinės istorijos akcentas. Iš įvairiausių veikėjų – rusų, vokiečių, žydų ir kitų tautybių žmonių – pasakojimų gijų autorius nuaudė ištisą dviejų XX amžiaus politinių sistemų – nacistinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos – istorijos kilimą, kuriame raibuliuoja eilinio kareivio ir generolo, sūnų praradusios motinos ir į dujų kamerą žengiančio šešiamečio berniuko, žydo mokslininko ir seno komunisto slapčiausios mintys, baimės ir troškimai. Kiekviena istorija, kiekvienas knygos puslapis skaitytojams atskleidžia pribloškiančią tiesą apie dviejų nežmoniškų totalitarinių režimų panašumą, jų kraugerišką prigimtį ir siekį sunaikinti žmonėse bet kokias žmogiškumo apraiškas“, – teigia R. Baškienė.
Romano apimtis – didžiulė. Knyga ne tik stora, joje gausu veikėjų, istorijų iš pirmųjų – autoriaus lūpų, vaizdų, kuriuos sunku suprasti nebuvusiesiems kare. Nebent nuspėti iš nuotraukų, kurios šiomis dienomis mus pasiekia iš Ukrainos karo. Karas ypač atskleidžia žmogaus prigimties galias ir išryškina tai, ką kasdienybėje esame linkę nuslėpti. Vienintelis gerumas gali bent kiek sušvelninti karo baisumus. Kaip savo knygoje „Gyvenimas ir likimas“ rašė V. Grosmanas: „Žmonių istorija nebuvo gėrio, siekiančio nugalėti blogį, kova. Žmogaus istorija – tai didžiulio blogio, siekiančio sumalti žmogiškumo grūdelį, kova. Bet jeigu ir dabar žmoguje nenužudytas žmogiškumas, tai blogis jau nepasieks pergalės.“
Ištrauka iš V. Grossmano knygos „Gyvenimas ir likimas“
Šiose gatvėse sprendėsi karo likimas. Šio mūšio baigtis nulėmė pokarinio pasaulio žemėlapį, Stalino didybės arba siaubingos Adolfo Hitlerio valdžios mastą. Devyniasdešimt dienų Kremlius ir Berchtesgadenas gyveno, alsavo, kliedėjo žodžiu Stalingradas.
Stalingradui buvo skirta nulemti istorijos filosofiją, ateities socialines sistemas. Pasaulio likimo šešėlis nuo žmonių akių paslėpė miestą, kuris kažkada gyveno paprastą gyvenimą. Stalingradas tapo ateities signalu.
Sena moteris, artėdama prie savojo namo, nesąmoningai buvo veikiama tų jėgų, kurios veikė aname Stalingrade, kur ji dirbo, auklėjo anūką, rašė laiškus dukterims, sirgo gripu, pirkosi batelius.
Ji paprašė vairuotojo sustoti, išlipo iš automobilio. Sunkiai judėdama tuščia, neišvalyta nuo nuolaužų gatve, ji atidžiai žiūrėjo į griuvėsius, atpažindama ir neatpažindama namų, stovėjusių greta jos namo, likučius.
Jos namo siena prie gatvės išliko, pro žiojinčius langus Aleksandra Vladimirovna senomis, toliaregėmis akimis pamatė savo buto sienas, atpažino pagal jų išblukusius mėlynus ir žalius dažus. Bet kambariuose nebuvo grindų, nebuvo lubų, nebuvo laiptų, kuriais ji galėtų užlipti. Gaisro pėdsakai išliko ant mūro sienų, daugelyje vietų plytos buvo iškapotos skeveldrų.
Su veriama, sielą sukrečiančia jėga ji pajuto savo gyvenimą, savo dukras, nelaimingą sūnų, anūką Seriožą, savo negrįžtamus praradimus, savo benamę žilą galvą. Ji žiūrėjo į namo griuvėsius, silpna, ligota moteris senu paltu, nukleiptais batais.
Kas jos laukia? Jai septyniasdešimt, ir ji to nežino. „Gyvenimas prieš akis“, – pamanė Aleksandra Vladimirovna. Kas laukia tų, kuriuos ji mylėjo? Ji nežinojo. Pavasario dangus žvelgė į ją pro tuščius jos namo langus.
Jos artimųjų gyvenimas buvo nesutvarkytas, painus ir neaiškus, pilnas abejonių, sielvarto, klaidų. Kaip gyventi Liudmilai? Kuo baigsis nesutarimai jos šeimoje? Kas nutiko Seriožai? Ar jis gyvas? Kaip sunku gyventi Viktorui Štrumui. Kaip seksis Verai ir Stepanui Fiodorovičiui? Ar pavyks Stepanui vėl susikurti gyvenimą, ar suras jis ramybę? Kas laukia Nadios, protingos, geros ir negeros? O Vera? Palūš vienatvėje, varge, nuo gyvenimo sunkumų? Kas bus Ženiai, ar važiuos ji į Sibirą paskui Krymovą, ar pati pateks į lagerį, žus ten, kaip žuvo Dmitrijus? Ar valstybė atleis Seriožai už jo be kaltės lageryje žuvusius motiną ir tėvą?
Kodėl toks painus, toks neaiškus jų likimas?
O tie, kurie mirė, nužudyti, nubausti mirties bausme, vis dar išsaugojo ryšį su gyvaisiais. Ji prisiminė jų šypsenas, pokštus, juoką, jų liūdnas ir sutrikusias akis, jų neviltį ir viltį.
Mitia, apkabinęs ją, sakė: „Nieko, mamyte, svarbiausia, tu nesijaudink dėl manęs, ir čia, lageryje, yra gerų žmonių.“ Sonia Levinton, juodaplaukė, su ūsiukais ant viršutinės lūpos, jauna, pikta ir linksma, deklamuoja eiles. Išblyškusi, visada liūdna, protinga ir pašaipi Ania Štrum. Tolia negražiai, godžiai valgydavo makaronus su tarkuotu sūriu, erzino ją, kad čepsi, niekuo nenorėdavo padėti Liudmilai: „Stiklinės vandens neprisiprašysi...“ – „Gerai gerai, atnešiu, bet kodėl ne Nadka?“ Marusenka! Ženia visada šaipėsi iš tavo didaktinių pamokslavimų, tu mokei, mokei Stepaną ortodoksijos... nuskendai Volgoje su kūdikiu Slava Beriozkinu, su senute Varvara Aleksandrovna. Paaiškinkite man, Michailai Sidorovičiau. Viešpatie, ką gi jis paaiškins...
Gyvenimų nesusitvarkę, visada su skauduliais, slepiamu skausmu, abejonėmis, visi tikėjosi laimės. Vieni atvažiuodavo pas ją, kiti rašydavo laiškus; ir ji visada jautėsi keistai: didelė draugiška šeima, o kažkur giliai širdyje vienatvės jausmas.
Štai ir ji, senutė, gyvena ir vis laukia ko nors gero, ir tiki, ir bijo blogio, ir visuomet nerimauja dėl gyvųjų gyvenimo, ir neatskiria jų nuo tų, kurie numirė, stovi ir žiūri į savo namo griuvėsius ir grožisi pavasario dangumi, ir nė nežino, kad grožisi juo, stovi ir klausia savęs, kodėl jos mylimų žmonių ateitis miglota, kodėl tiek klaidų jų gyvenime, ir nepastebi, kad šis neaiškumas, ši migla, sielvartas ir yra atsakymas, ir aiškumas, ir viltis ir kad ji žino, visa savo siela supranta gyvenimo, tekusio jai ir jos artimiesiems, prasmę, ir nors nei ji, nei kas nors iš jų nepasakys, kas jų laukia, ir nors jie žino, kad baisiais laikais žmogus jau nėra savo laimės kalvis ir pasaulio likimui suteikta teisė pasigailėti ir bausti, iškelti į šlovę ir panardinti į vargą, ir paversti lagerio dulkėmis, bet negali pasaulio likimas, ir istorijos lemtis, ir valstybinės rūstybės lemtis, ir kovų šlovė ir nešlovė pakeisti tų, kurie vadinasi žmonėmis, ar jų lauktų šlovė už darbą, ar vienatvė, neviltis ir vargas, lageris ir mirties bausmė, jie gyvens kaip žmonės ir numirs būdami žmonės, o tie, kurie žuvo, sugebėjo numirti būdami žmonės, – ir tai jų amžina skaudi žmogiška pergalė prieš viską, kas didinga ir nežmogiška, kas buvo ir bus pasaulyje, kas ateina ir praeina.