Rasa Samuolytė: aktorius kaip keltininkas, plukdantis į kitą pasaulį

„Neįsivaizduojat, kiek sulaukiau pasveikinimų! Taip gera, kai tiek daug žmonių džiaugiasi tavo džiaugsmu, kuris, pasirodo, yra bendras. Sveikinimų sulaukiau iš skirtingų aktorių kartų atstovų. Patyriau gražių emocijų, daug bendro, kolektyvinio džiaugsmo. Smagu, kai draugai ne tik paguodžia, bet ir kartu su tavimi pasidžiaugia. Nebūčiau sukūrusi vaidmenų, kurie pavyko, tapo įvertinti – be kolegų, be režisierių, be filmavimo aikštelės darbuotojų... nuo mažiausias pareigas atliekančių – iki didžiausių. Papuoliau į smaigaliuką, bet prie darbo rezultato prisideda masė kitų kūrėjų. Esu visiems jiems labai dėkinga“, – sakė Rasa Samuolytė, tapusi šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate.

Nekeli klausimų – ar taip gali būti, ar negali

R. Samuolytė, kaip žinia, įvertinta už įspūdingą aktorystės diapazoną ir įtaigą teatre ir kine. Kalbant apie įtaigą, intuityviai pagalvoju apie stebuklingas galias. Ar ši žydrų akių, gilių kaip vandenynai savinininkė – vaidmenų užkerėtoja ar žiūrovų hipnotizuotoja? Ką aktoriui reiškia būti įtaigiu, – užduodu klausimą, provokuodama pašnekovę pasamprotavimams.

Išgirdusi šį klausimą, R. Samuolytė šypsodamasi sakė, kad, jos manymu, viskas galbūt yra paprasčiau. Ir tuoj atskleidžia tikrai nepaprastą formulę, kuri, ko gero, galima būtų sakyti, apibūdina žiūrovo susitelkimo teatre esmę: „Įtaiga – didesnis procentas teisybės, nekeli klausimų – ar taip gali būti, ar negali. Tiesiog tau atrodo, kad taip yra, nors iš tiesų, tai kita realybė, bet tu nori ja patikėti, ir patiki. Ar tai daro įtaką žiūrovų sprendimams išėjus po spektaklio – šito mes jau nežinome...“

Kita vertus, daryti įtaigą – tai paveikti kito žmogaus jausmus, pojūčius, mąstymą, sprendimus. Ko gero, šitoks uždavinys tikrai nėra įrašytas aktoriaus tiksluose?

„Viskas prasideda nuo vaidmens ir spektaklio. Žaidimo taisykles, kuriomis suktųsi visas spektaklis kuria režisierius, aktorių ansamblis. Taisykles, kuriose patys galėtume vieni kitais tikėti, sukurti tą gyvenimą. Kai sukuri, kai tame pasaulyje apsigyveni, ir kai išeini į žiūrovą, tuomet tu jauti, – kur jis palinksta į priekį, susidomi, atsitraukia, sureaguoja, kur nutyla... tuos momentus pradedi jausti. Tai nereiškia, kad vėliau imi siekti, kad būtent tomis akimirkomis žiūrovas dar labiau juoktųsi ar dar labiau tylėtų. Kaip tik, galbūt aktoriaus kūrybos žavesys teatre toks ir yra – tu kiekvieną kartą vaidindamas gali kitokius kelelius išmėginti“, – kalbėjo R. Samuolytė.

Prie šių žiūrovų reakcijų, R. Samuolytė tęsė, svarbu neprisirišti, nes kito spektaklio metu imsi jų lauki tose pačiose pasirodymo vietose.

„Jeigu tos reakcijos toje vietoje nebūna, galvoji, kodėl? ...Tiesiog kitaip susijungia elementai, atsiranda kitos reakcijos. Audinys tampa gyvas, ne tik tam tikros vietos. Dirbant su režisieriumi Krystianu Lupa – jis tai įvardino taip: „Kai aktorius sako monologą, jisai turi nežinoti, kur yra pradžia, pabaiga, kulminacija“. Aišku, žinai vaidmens išdėstymą, bet jeigu tu pradedi sąmoningai suskirstyti, tada tu prarandi tarpinius momentus, o jie irgi kuria tas pačias pradžias, pabaigas, kulminacijas“, – apie kūrybinį procesą pasakojo R. Samuolytė ir pridūrė, kad šioje eigoje svarbu neprogramuoti rezultato.

Paletė skirtingų vaidmenų

Kalbant apie vaidmenų diapazoną, žiūrovai turi susidarę savo įsimintinų vaidmenų sąrašą. Nuo Džuljetos (V. Šekspyro „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, režisierius Oskaras Koršunovas, OKT, 2003) iki Miglės vaidmens ironiškoje komedijoje „Paradas“ (režisierius Titas Laucius, 2023).

Paklausta, koks vaidmuo, aktorės manymu, leido jai kardinaliausiai išbandyti aktorystės diapazono platumas, R. Samuolytė pažymėjo, kad, jei ne ši nacionalinė premija, kuri suteikiama už paskutiniuosius septynerius veiklos metus, ji, greičiausiai, nesiimtų to analizuoti.

„Bet, kadangi taip gražiai įvardino... Ko gero, šitas laikotarpis man iš tikrųjų buvo labai dėkingas. Buvau apdovanota ypatingais kūrybiniais procesais, turėjau galimybių susipažinti su įvairiais kūrėjais. Paskutiniu metu suvaidinau labai skirtingo žanro spektakliuose, tokiuose kaip „Laisvė“( režisierius Dainius Gavenonis), „Metamorfozė ( rež. Oliver Frlijc), „Fosilija“ (rež. Eglė Švedkauskaitė) ar „Respublika“ (rež. Lukasz Twarkowski), ir vaidinti teko skirtingai. O kine mane taip pat apadovanojo – nuo Veronikos filme „Nova Lituania“ (režisierius Karolis Kaupinis, 2019) iki Miglės – „Parade“ . Neturėjau kito pasirinkimo kaip tik keistis“, – kalbėjo aktorė.

Vienas paskutiniųjų E. Švedkauskaitės spektaklių „Fosilija“ R. Samuolytę paveikė asmeniškai:
„Džiaugiuosi, kad yra spektaklių, kurie atveria temas apie tremtį, kurios yra labai nepaprastos, skaudžios, bet surasti būdą, pjesę, per kurias tai kalbama – kaip žmogui, ne tik kaip aktorei – labai svarbu. Kiek praeitis įsispaudžia į mūsų dabartį, kaip ta praeitis kalba per mus, ar mes esame nuo jos laisvi?“

OKT/Vilniaus miesto teatre šiomis dienomis įvyko ir spektaklio „Mama“ premjera pagal Floriano Zellerio to paties pavadinimo pjesę (režisierius Kirilas Glušajevas). Su pasvarstymu, kad mamos vaidmeniui reikalingas ypatingas žinojimas, galbūt net jo neįmanoma suvaidinti nesant mama, R. Samuolytė nesutiko.

„Kažin, ar reikalingas kitoks žinojimas. Manau, kad galima suvaidinti mamą ją nesant, yra puikių pavyzdžių pasaulinėje aktorių kūrybinėje biografijoje. Esu mačiusi labai įtikinamų vaidmenų, net nustebau sužinojusi, kad aktorė neturi vaikų. Manau, kad tai priklauso nuo aktorinės prigimties – minkštumo, jautrumo, išminties. Bet aš suvaidinau – būdama mama (sūnui Adomui ką tik suėjo 18 metų). Tai yra gera F. Zellerio pjesė, kuri tyrinėja ribiškumą – mamos meilės bedugnę, kad ji tampa pavojaus signalu“, – kalbėjo R. Samuolytė.

Aktorius kaip keltininkas, plukdantis į kitą pasaulį

Kuo skiriasi aktorystė nuo vaidybos? „Tai žodžių žaismas, priklauso ką tu į juos įdedi... Gali perkeltine prasme pasakyti draugui ar draugei: „Ką tu čia vaidini prieš mane?“, nesutapatinant to su aktoryste. Aktorystė kaip ir vaidyba gali būti kūryba, profesijos pasirinkimas. Tavo profesija ir tavo amatas, į kurį giliniesi. Kai blogai vaidini – gali sakyti – na, tu čia vaidini... bet tikriausiai – pervaidini. Aktorystėje sukuri kitą, neegzistuojančią realybę, arba egzistuojančią kažkur kitur, bet tavo užduotis – patikėti ja, įsikurti, apsigyveni joje. Kad žmogus, atėjęs į teatrą tikėtų, persikeltų į tą pasaulį, o tu kaip keltininkas nuplukdytum arba tiesiog nustebintum“, – mano aktorė.

Pastebėjimui, kad būtent pervaidinimas kartais žiūrovą nutolina nuo teatro, R. Samuolytė pritarė, sakydama, kad spektaklių būna įvairių, ir tokių, „kurie tiesiog užpuola tave teatru“: „Būna tokių spektaklių, kurie tave įvilioja į teatrą, ir tokių, kurie primeta griežtas taisykles, diktuoja, ką tu turi suprasti. Žiūrovas skirtingas, kartais jis visai nenori puolimo, o tiesiog įsikurti tyliai, išvaikščioti keliukais, jam nebūtina jų parodyti, paaiškinti. Visada įdomiau pačiam atrasti atsakymus arba juos atradinėti.“