Knygos „Grožis ir Heizelis“ pristatyme, vykusiame Vilniaus knygų mugėje, dalyvavo knygos autorė Gabija Grušaitė, psichologė-psichoterapeutė Asta Adler, menininkė Vita Zaman ir skaitytoja bei renginių organizatorė Laura Vagonė, pokalbį moderavo leidyklos LAPAS įkūrėja ir redaktorė Ūla Ambrasaitė, rašoma pranešime žiniasklaidai.
G. Grušaitė: norėjau parašyti bent vieną knygą savo gyvenime, kurią perskaitę visi pasijunta geriau
Ūlos Ambrasaitės paklausta, kodėl parašė knygą vaikams, G. Grušaitė kalbėjo: „Niekada negalvojau, kad parašysiu knygą vaikams. Kažkada turėjau labai ilgą skrydį iki Pekino, niekaip negalėjau užmigti, tad savo užrašų knygutėje užrašiau pasaką. Tuo metu ji tilpo į septynis puslapius. Gerai praleidau laiką rašydama ir po kelionės užmiršau. Po pusmečio, prirašiusi visą užrašinę ir vartydama, žiūrėdama, kas ten, vėl iš naujo ją atradau. Žinau, kad Ūla neplanavo leisti knygų vaikams, o aš neplanavau jų rašyti, tačiau dabar po dvejų su puse metų mes pristatome šią knygą, su kuria turėjome peržengti savo komforto ribas.“
Autorė kalbėjo, kad knyga parodo, jog Gerą Gyvenimą žmogui gali suteikti kasdienybės džiaugsmai: „Aš parašiau tokią knygą, kurią man pačiai būtų smagu skaityti. Tokio jausmo su savo romanais neturiu, jie yra sudėtingi: stengiuosi, kad tie tekstai nebūtų apie mane, o apie platesnę visuomenę, tam tikras svarbias temas. O „Grožis ir Heizelis“ man yra kaip labai gera emocija: atsiverti knygą ir supranti, kad gyvenimas nebūtinai turi būti sudėtingas, daug kas gali vykti, bet yra paprasti dalykai, pavyzdžiui, kiekvieną rytą išeiti pasivaikščioti į parką, gerti arbatą. Kartais gyvenimas ir yra tiek, pats pats paprasčiausias kasdienis veiksmas.“
Psichoterapeutė Asta Adler: knyga, mokanti vaikus priimti gyvenimo pokyčius
Pasak psichoterapeutės Astos Adler, atrodo, kad vaikai dabar turi viską, bet kartu jie susiduria su rimtais iššūkiais – kaip gyventi, kaip jaustis, kaip priimti pokyčius, susirasti draugų, tikėti, kad būsi ir esi mylimas, kai padarai kažką ne taip. Visos šios problemos nagrinėjamos knygoje „Grožis ir Heizelis“.
„Skaičiau garsiai savo septynerių metų sūnui. Beskaitant jis atkreipė dėmesį į išsiskyrimą ir namų atradimą. Būtent šie aspektai yra svarbūs prieraišumo formavimuisi, priklausymui kažkam ir žinojimui, kad esi mylimas ir priimtas. Iš tiesų, tai yra mūsų baziniai poreikiai: saugumas ir prieraišumas. Tad ši knyga man yra apie šuniuko ir mažos mergaitės susitikimo momentą. O tie susitikimo momentai pakeičia viską – mes pasidaliname savo gyvenimo istorijomis ir išsiskiriam truputį kitokie“, – kalbėjo A. Adler.
Psichoterapeutė pabrėžė, kad knyga moko vaiką priimti besikeičiantį gyvenimą: „Ši knyga gali parodyti skaitytojui-vaikui, kaip neišsigąsti, net jei kažką prarandi, kaip judėti toliau, priimti šeimos ar gyvenimo pokyčius. Šuniukams, kaip ir buvo rašoma knygoje, daug dalykų yra paprasta – apsiuostėm ir tapom šeima. Ar mes taip galim apsiuostyti ir tapti šeima? Kartais labai norėtųsi, bet būna ne taip lengva. Bet galime pasimokyti iš šuniukų, kaip džiaugtis ir kiekvieną dieną tapti vis labiau vienas kitą mylinčia šeima.“
„Grožis ir Heizelis“ – knyga bendram vaikų ir tėvų skaitymui
„Grožio ir Heizelio“ skaitytojos akcentavo, kad ši knyga apie sudėtingus dalykus pasakoja paprastai.
Skaitytoja ir renginių organizatorė Laura Vagonė pasakojo: „Mano sūnus turi disleksiją, jam skaityti ir suprasti tekstą yra sudėtinga, todėl labai džiaugiuosi „Grožio ir Heizelio“ iliustracijomis ir grafiniais sprendimais, kad yra pabraukimų, geras šrifto dydis ir panašiai. Visa tai sukuria galimybę mėgautis skaitymu. Galima sakyti, kad ši Gabijos knyga turi Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažojo princo“ savybių, nes temos, gvildenamos pasakoje „Grožis ir Heizelis“, yra aktualios ir suaugusiems. Man didelė šventė šią knygą skaityti kartu su savo sūnumi – skaitymo procese iškyla temos, kurių mes šiaip neaptartumėm, nes kasdienybėje neiškyla tokių klausimų apie pokyčius ar kaip juos priimti.“
Menininkė Vita Zaman pritarė šiai minčiai: „Galvojau, kad šią knygą skaitysiu dukrai, bet iš tikrųjų pagavau save skaitančią. Knygoje aprašomi įvykiai, kuriuos patyrė ir mano šeima, – mes irgi iš šilto klimato krašto persikėlėme į Lietuvą, mano šunys irgi pirmą kartą pamatė sniegą… Mane asmeniškai sujaudino, kad mano šunys, kurių iš tikrųjų nepažįstu, prakalbo atgal: knygoje šunys savo šeimininkę vadina Meile, man iškart kilo klausimas – o ką apie mane galvoja mano šunys? Suvokiau, kad mes tiek daug laiko praleidžiame su savo naminiais gyvūnais, bet iš tikrųjų apie juos žinome labai mažai. Nesitikėjau, kad „Grožis ir Heizelis“ atvers man tiek daug temų, kurias buvau visai pamiršusi.“