V. Bartasevičius neslėpė, kad išleisti knygą – visada malonu širdžiai, nes tai visai kitoks jausmas, nei rašyti trumpus visur išsibarsčiusius straipsnius. Nuo tada, kai išleido pirmąjį romaną, jau praėjo bemaž du dešimtmečiai. „Ir štai – penktas romanas, ir kaip visada autorius galvoja, kad paskutinis – geriausias“, – šypsojosi jis.
Rašytojas pasakojo, kad Amsterdamas pavadinime ir knygoje atsirado visai atsitiktinai.
„2018 metais aš feisbuke pamačiau Ričardo Jarmalavičiaus nuotrauką, kurioje lygiai tas pats siužetas, kaip ir knygos pradžioje. Ta nuotrauka mane sujaudino: ten buvo nufotografuota, kaip tramvajaus lange stovinti mergina kažką laiko, lyg laišką rankose, dviračiu važiuoja pagyvenęs žmogus turbūt su katinu krepšyje – tai nufotografuota pro kavinės langą, o aš pamaniau, kad pro mašinos langą, matosi, kaip per stiklą tekėjo lietaus lašai. Iki to laiko maniau, kad reikėtų užkabinti tokią sunkią Lietuvai temą, Holokaustą, bet neturėjau siužeto – taip abstrakčiai galvojau apie pačią temą, pačius personažus maždaug suvokiau, bet nepasileido siužetas. O štai pamačius tą nuotrauką supratau, kad galiu nuo to pradėti – staiga gimė siužetas“, – kalbėjo jis.
V. Bartasevičiaus nuomone, nors mokslinės, mokslo pažintinės literatūros apie Holokaustą yra daug, tačiau publicistikos ar beletristikos knygų šia tema Lietuvoje – mažoka. „Ir, kai kurių specialistų nuomone, nei vienos geros“, – pridūrė jis.
Jį patį ši tema lydėjusi nuo vaikystės. „Dar mano amžiną atilsį senelė apie tai pasakojo, ji savo akimis buvo mačiusi, kai gyveno Liepalingio miestelyje, Dzūkijoje, netoli Druskininkų“, – sakė V. Bartasevičius.
Knygoje veiksmas vyksta išgalvotame Liepkalnio miestelyje, bet jis iš esmės yra Liepalingio analogas.
„Man iš vaikystės ta tema buvo pažįstama ir dabar aktualizavosi, kai matome tas žiaurybes Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje. O Holokausto tema lietuvių sąmonėje dar tokia skaudi ir, manyčiau, ne visiškai dar sudėti visi taškai atsiskaitant su šia tragiška mūsų istorijos dalimi. Dabar, aišku, jaunoji karta kiek kitaip žiūri, bet tarp vyresniosios kartos, kalbėkime atvirai, nemažai antisemitiškų žmonių – aš pats esu ne kartą susidūręs su tokiais žmonėmis, net iš mano aplinkos“, – apgailestavo rašytojas.
V. Bartasevičius sakė, kad iš esmės visi pasakojimai jo knygoje yra arba tikri, arba tokie, kokie galėjo nutikti: „Pavyzdžiui, sykį po mano komentaro paskambino žmogus iš Valkininkų apylinkių ir papasakojo istoriją, kuri įėjo į tą knygą – jis kaip tos istorijos liudininkas pasakojo ir tikrai neturėjo pagrindo išsigalvoti. Aišku, kaip rašytojas, kaip knygos autorius visada turi teisę kažkiek pagražinti, bet viskas, kaip aprašyta, arba buvo, arba galėjo būti – nėra epizodo, kuris negalėjęs nutikti Antrojo Pasaulinio karo metais“.
Pasak V. Bartasevičiaus, ši knyga skirta įvairių kartų jautriems žmonėms, bet jis neslėpė daugiausiai šviesos matantis jaunojoje kartoje, kuri kitaip žiūri į praeitį.
„Paskutiniuose knygos puslapiuose išreikšta viltis, kad mes garbingai suvoksime savo istoriją ir su kitokiu požiūriu, atsikratę kompleksų žengsime į ateitį“, – vylėsi jis.